Feeds:
Įrašai
Komentarai

Jei kartais kadanors taip nutiks, kad atsidursite Kroatijoje, o neturėsite už ką nusipirkti pavalgyti, patarimas būtų toks: ieškokit studento ir sakykit “plyz plyz aim hangri”. Arba tiesiog paklauskit, kur galima rasti studentų valgyklą ir ten prisirankiokit elitinių maisto “likučių”.

Kažkada anksčiau buvau užsiminusi, kad studentai čia maitinasi visiškai papigiai. Studentiška kortelė Iksica yra lobių lobis – į ją kiekvienas studentas iš valstybės kas mėnesį gauna pinigų, kuriais apmokama 75 proc. maisto kainos studentiškose valgyklose. Taigi, vidutiniai mano pietūs/vakarienė man kainuoja apie 12 Kn. Taip, gerbiamieji, 6 Lt. Ir tai nėra maistas, kokį gautum Lietuvos valgyklose (jos man visada asocijuojasi su kažkokiais neaiškios kilmės gličiais padažais). Maitinuosi aš šitaip:

Variantas nr. 1: patiekalas iš mėsos + salotos + 4 pakeliai sulčių;

Variantas nr. 2: meniu, kurį sudaro sriuba, mėsytė, salotos, bulvės ir desertas + kaip visada firminiai 4 pak. sulčių;

Variantas nr. 3: pica + tie patys 4 pak. sulčių.

Mane, matyt, taip jau kvailai išauklėjo, kad maistą reikia gerbti, tad man truputėlį kraupu stebėti, krūūūūūvas maisto, kurį išmeta kroatai. Pusė merginų nusiperka maisto, kurį jau turbūt šimtus kartų ragavo, bet paragavusios jo vėl ir nusprendusios, kad nenori valgyti, ramia sąžine viską išmeta. Niekad nesuprasiu, kam pirkti meniu, jeigu nenorėsi nei sriubos, nei bulvių fri, nei pyragaičio.

Šį įrašą parašyti mane įkvėpė mergina, sėdėjusi šalia manęs valgykloje. Valgėme picas. Manyčiau logiška, kad nenorėdama picos su grybais užsisakiau šiek tiek pigesnę picą be grybų. Tai aš vadinu logika. Tuomet pasižiūrėjau į greta sėdinčios merginos lėkštę – ten gulėjo išmėsinėta pica – vidus išpjaustytas iš kraščiukų, o visur aplinkui mėtėsi grybai – nesuvalgytas nė vienas. Kaip aš norėčiau tokią mergikę išsivežt miškan vien su duonos kriaukšle! Uf.

Reziume: negaliu pakęsti, kai ką nors gaudami pusvelčiui žmonės nustoja tai vertinti.

Skanaus.

Fenomenai: šlepetės

Kroatėms ne tik treningai – apranga bet kokiam orui ir situacijai, bet ir šlepetės – universalus apavas. Perdedu, žinoma, tačiau ką tik stebėjau, kaip lyjant lietui iš kito pastato į mūsiškį atšlepsėjo studentė. Šlepsėjo garsiai, per balas ir nuo kadaise žydrų jos šlepečių-zuikučių ausų tiško purvino vandens lašai. Pasiėmusi iš automato sintetinį sumuštinį ji iššlepsėjo atgal. Vargšai purvinai melsvi zuikučiai maudėsi balose.

Kol sėdėjau ir mėginau įsivaizduoti, kokios turėtų būti tos merginos kambario grindys, privažiavo automobilis. Iš jo išlipo mergina su treningais ir, žinoma, šlepetėmis. Irgi minkštomis kempinaitėmis, siurbte siurbiančiomis vandenį.

Tikrai. Keista šalis.

Policija mūsų namuose?!

Cha! Mes dar nemirėm! Mes dar rašysim! O įkvėpimas gali visai netikėtai pasibelsti į duris… tiesiogine prasme.

[Ta proga, kol skaitysite, galit pasikrauti dainušką nuotaikai pakelti, bo labai į temą.]

O buvo taip. Kažkada seniai Morta gavo ne šiaip kokį tai laišką, o raštelį iš policijos, kuriame buvo teigiama: “prašau prisistatyti į policiją šią savaitę”. Konkretu, tiesa? Taigi, Morta apvaikščiojo visus policijos komisariatus Rijekoje, kol rado tą vienintelį, bet… pareigūnas, kuriam ji turėjo prisistatyti, buvo išvažiavęs pagal iškvietimą. Vėliau mūsų dėstytoja skambinėjo kiekvieną dieną į policiją, bet pareigūnas, deja, susirgo. Taigi, Morta į policiją taip ir nenuėjo.

Ir štai, sėdim mes, dvi jaunos-gražios-nežanotos, ir spoksom į savo kompiuterių monitorius, klausomės muzikikės per ausines, kai žiū, mūsų ramią popietę sudrumstė garsus beldimas į duris. O ten ne šiaip sau kas nors, o vyras! (O tai yra retas nutikimas merginų bendrabutyje.) Ir dar ne šiaip vyras! Uniformuotas!

Taigi, apturėjom svečiuos pareigūną. Nieko nepavogėm, nieko nenužudėm ir šiaip neprisidirbom. Tiesiog esam užsienietės. Kroatijoje taip jau įprasta, kad užsieniečių sąrašus turintys policininkai karts nuo karto beda pirštuku ir į ką pataiko, tą nusprendžia patikrinti, ar legaliai jų brangioj šalelėj žmogus gyvena.

Drįstu teigti, kad procedūra buvo itin įdomi. Policininkas pasiėmė šūsnį lapų, ir ėmė klausinėti: tėvo ir motinos vardas, motinos mergautinė pavardė, kokią mokyklą baigei Lietuvoje, ką šiuo metu dirbi… turbūt kad viskas. Visgi, kadangi policininkas akivaizdžiai jautėsi labai patrauklus su savo uniforma, procesas truko ne dvi minutes, ko būtų pilnai pakakę, o bent 10, gal 15 minučių. Jam labai “reikėjo” sužinoti, kuo garsi Lietuva, kokie mūsų pomėgiai, koks lietuvių nacionalinis gėrimas, ką dirba Mortos mama, kuo skiriasi švietimo sistema Lietuvoje ir Kroatijoje bei kitų be galo svarbių tarptautiniams santykiams dalykų. Galiausiai buvom apkaltintos, kad esam labai prastos šeimininkės, nes nepasiūlom gerb. pareigūnui išgerti – jam užtektų tik vieno mažyčio stikliuko.

Išeidamas garbusis ponaitis palinkėjo mums mėgautis mokslais ir tikėjosi, kad dar susitiksim. Vai, kaip tikiuosi, kad nesusitiksim.

Ak, vos nepamiršau. Labai smagaus humoro jausmo ponaitis. Sakė, kad jeigu būsim blogos, uždarys mus į kalėjimą.

Myliu Lietuvą.

O taip.

Ir išėjom mes į miestą. Šiomis dienomis mūsų vedlys ir pažindintojas su kroatiško gyvenimo įpatumais Rijekoje – Slobodanas, pravarde Bobo. Žmogus, turbūt pažįstanti kokius du trečdalius miesto. Nepaprastai geraširdis, linksmas ir paslaugus vyrukas. Mielos filologės, taip, jis fizikas. Štai ir jis:

Bobo ir Morta

Vyriškis fone (taip, tas su dailiu raudonu lankeliu) – baro Grinch, kuriame pradėjome savo vakarą, savininkas. Be to, jis groja gitara grupėje, kurios pavadinimo nors tu ką neatsimenu, tik žinau, kad groja punk. Dar čia buvo grupės vokalistas ir būgnininkas. Būgnininkas simpatiškas bet durnas kaip bato aulas, visada šypsosi taip, kaip aš šypsausi, kai absoliučiai nesuprantu, kas dedasi aplinkui. Ir nuolat kilnoja antakius. Vokalistas labai juokingas (Hm. Kažuo truputį priminė namus…):

Šokis "Subininis"

Tą vakarą išmokome naują frazę: ulagati u sebe. Paprasčiausia turbūt pasakyti, kad tai reiškia investuoti į save :)) Investuojamas, žinoma, alkoholis. O pasekmes matote nuotraukose virš ir po. Kroatai anaiptol nebuvo sužavėti mūsų kuklumu investuojant. Bet! Aš pagaliau paragavau sambukos :)

Panks not dead

Be abejo, niekur neišvengsi nemalonių tipų. Tai ir čia sutikom tokį. Jis mums su Morta visą vakarą mėgino individualiai paaiškinti, kad nesvarbu, ką mes sakom – jis vis tiek žino, kad mes jo trokštam. Yeah, right. Su tokiais tipais bendraudama paprastai imu justi, kaip tirpsta mano meilė žmonijai. Iliustracija (mes su Morta šiaip nesitarėm, kaip pozuosim) atspindi visą reikalo esmę:

Nenorim

Galiausiai prisišokom, painvestavom ir prisitauškėm, nepastebėjom net kaip stuktelėjo vidurnaktis, o ir baro savininkas atrodė gerokai pavargęs:

Pavargę pankai

Taigi, iškeliavom toliau su Bobo ir jo draugais. Nelabai gerai žinau, kaip vadinasi ta vieta, į kurią mes nuėjom, bet grojo smagi muzikytė, taigi prisidūkom ir prisišokom. Bei akis paganėm:

Rrrrrr

Vienas žaviausių ir kartu labiausiai nervinančių dalykų Rijekoje yra tai, kad savaitgalį kad ir kur benueitum (Grinch’as buvo kažkokia paslaptinga išimtis), pakliūsi į spūstį (beje, šioje nuotraukoje to gražuolio Gric&Guc’o padavėjo, kuris taip pakerėjo Mortą mergina Tajana, tikroji raudonojo lankelio savininkė. Ji visiškai nereali):

Su Tajana

Taigi. Gal dėl to, kad jaučiausi atsišokusi, gal dėl to, kad nebesinorėjo į save investuoti, o gal dėl to, kad nusibodo būti nuolat stumdomai ir skaudėjo numindytas kojas, labai netrukus išnešiau iš ten kudašių. Pakeliui pasijutau alkana kaip žvėris, tad nusprendžiau nusipirkti čyzburgerį. OMG. Tokio skanumo mėsainio gyvenime nebuvau valgiusi (net A†A Vokiečių gatvės mėsainiai jam neprilygsta). Ryte surijau ir po to pykau ant savęs, kad taip trumpai truko tas malonumas).

Vakaras beveik baigėsi Palache. Užsukau į klubą prispirta motinos Gamtos šauksmo, o ten netikėtai susitikau būgnininką (tą kvailą kaip bato aulas). Kažkaip jį įkalbėjau pabūti mano kompanjonu žaidžiant stalo futbolą. Pirma partija pasisekė puikiai, kai perėjau į gynybą – mano kolega buvo ne tik nelabai gudraus proto meškiukas, bet ir labai sėkmingai į save investavęs. Viską sugadino į priešininkų komandą pažaisti atėjęs Tajanos vaikinas. Kišau (net neišeina apie mūsų komandą kalbėt daugiskaita) beveik sausai. Ogi tuomet (kaip netikėta) prisijungiau prie taip pat atėjusių čia pašėlt Mortos ir Bobo. Che. Nemaniau, kad man kada galėtų taip patikti drum’n’bass.

Drum

Kaip ten bebūtų, laikrodukas jau beveik tiksėjo keturias ryto, mane vėl ėmė stumdyti ir mindžioti, o aš pajutau begalinį norą pabėgti. Kažkaip čia būdama baisingai mėgstu tiesiog imti ir pabėgti. Taigi, palikau Mortą su Bobo ir išlėkiau. Sulaukiau nuostabiojo 102-ojo, vežančio mus namo naktimis ir jau įsivaizdavau, kaip krisiu į lovą, kol… susizgribau, kad neturiu mėnesinio bilieto. Kažkodėl niekas manęs nepatikrino, tad su gauja studentų sėkmingai įsigrūdau į autobusą ir ėmiau kratyti visas įmanomas kišenes. Aha, dideliam mano siaubui, nuostoliai nesibaigė – neradau ir rakto nuo kambario. Nebūčiau aš – taip saugojau piniginę ir telfoną, kad visiškai pamiršau, jog yra ir daugiau saugotinų dalykų. Rytoj keliausiu per visas aplankytas vietas ieškoti.

Tuo tarpu neturėdama raktų apsidžiaugiau, kad turiu butelį alaus, kurio niekaip nesinorėjo susiinvestuoti klubuose ir… knygą. Taip, tik paskutinis idiotas gali eiti šeštadienį tūsintis į klubus, nešdamasis rankinėj knygą, bet… susipažinkime – tai aš. Taigi, kol Morta apmarino alkį ir skriete parskriejo namo, kad net visas kiemas skambėjo, aš sėdėjau ant savo rankinės po lempa ir siurbiau alų su Laukinės Moters priemaišomis. Nenoriu net įsivaizduot, kaip turėjau atrodyti iš šono –  sėdi mergiotė penktą ryto ant asfalto su alaus buteliu ir knygą skaito.

Diena baigėsi dienos pasitikimu geriant ferveksą ir pakelinę sriubą. Ir miegu, žinoma.

Tai ką veikiam?

Štai sėdau prisėdau aprašyti vakarykštę/šiandienykštę dieną. Zurbaitės dienos įrašas jau viešai paskelbtas, todėl ir aš nutariau neatsilikti.

Mano diena prasidėjo nuo pietų,  turint omeny, kad atsikėliau 13.30h vietos laiku. Kambariokė dar miegojo, todėl nusprendžiau pietus pavalgyti VIENA. Vėliau paaiškėjo, kad šiai svajai nebuvo lemta išsipildyti. Eilė iki maisto buvo kaip per nemokamų telefonų dalinimo šventę. Bet man laukimo laikas “neprailgo”, nes štai kur buvęs, kur (geriau būtų) nebuvęs mane užkalbino už manęs stovėjęs jaunuolis. Pastebėjau ir anksčiau, kad ko tais labai nervingai trypčioja, bet kai užkalbino, dar juokingiau pasidarė – jis pasiteiravo, gal aš būsianti tokia miela ir pasakysianti  jam, kur persikėlė  restoranas “Molekulė (!?)” , nes jo nebėra toj vietoj, kur jis turėtų būti. Na, man dingtelėjo mintis, kad jis turbūt taip juokauja ir bando mane užkalbinti skaldydamas kažkokius savo fizikinius  bajerius .  Bet man užteko pasakyti iš kur aš, ir reikalai pajudėjo. Kaip vėliau išsiaškinau, toks restoranas tikrai egzistavo. Beje,  norint Kroatijoj susipažint su kokiu jaunuoliu, tereikia pasakyt, kad esi užsienietė.  Nesuprantu kodėl, bet turbūt tai veikia.. Vienu žodžiu, teko valgyti kartu su juo. Tiesa, nepasirodė jis labai kalbus ir valgė trigubai lėčiau už mane. Bet pokalbis nebuvo toks jau nuobodus, juk visą laiką šnekėjau aš. O aš sau esu visai nebloga pašnekovė :) Tiesa, pavyko išpešti visai neblogos informacijos apie gerus klubus Rijekoje, taigi, sąlyginai gerai papietavau.  Tik vat su atsisveikinimu buvo kiek sunkiau…Jis niekaip nenorėjo manęs paleisti,  atrodė truputį kaip maniakas, todėl savo telefono numerį “kažkaip netyčia pamiršau” ir susitarėm susitikti per vakarienę, į kurią taip ir nenuėjau (o jis turbūt rymojo ir laukė..).

O nenuėjau todėl, kad kažkaip po pietų priguliau ir pamigau truputį. Tada išleidau Giedrę pas jūrą ir dar truputį pamiegojau.  Bet supratau, kad nenoriu viena sėdėt namie, kai viskas miestas tūsinasi.  Ir kaip tik gavau draugo žinutę, kviečiančią prisijungti prie nuotykių paieškos. Taigi išvažiavau.

Pirmiausia nuėjom į naują ir jau mano pamėgtą barą “Grinch”. Primena neblogą skylę, bet atmosfrera – puiki (barmenė su baro savininku šoka valsą, aplinkui bėgioja lankytojų šunys ir t.t) Viskas puiku neskaitant to, kad nėra kuo kvėpuot – kaip žinia, įstatymas, draudžiantis rūkyti kavinėse kroatams galiojo 2 savaites..taigi dabar VISI VISUR  rūko. O tai man yra baisiai nepatinkantis dalykas.  Plepėjom ten, kol gavom pakvietimą prisijungti prie kitų “kažkokių” draugų, nes pas kažkurį – PLOTAS! Pasijaučiau smagiai, lyg grįžus į ankstyvos jaunystės laikus ir mes išskubėjom.

Nukakom į butą Rijekos centre, o ten jau pamačiau pažįstamų veidų, kuo iš tikrųjų labai apsidžiaugiau. Na, paskui iš karto sekė susipažinimo su visais scena, kuri susideda iš klausimų ir komentarų: Kokia kalba šnekėsim? LIETUVA? O kas tave vertė pasirinti tokį dalyką? Spaudžiu ranką už drasą. Tai tipo, tau čia šalta? Tu gi iš LIETUVOS! + pajuokavimai apie mano vardą, ko išvengti čia neįmanoma, jei nori susirasti draugų. Dėl vardo: dauguma žmonių čia kalba itališkai, o iš šios kalbos išvertus, mano vardas reiškia “mirusi”. Na, tai jiems ir man pačiai yra gana šmaikštu.

O ten publikos buvo įvairiausios, bet svarbiausi – svečiai iš Kastavo (miestas, kuriame svečiavomės, kai buvo šventė). Nors iš tikrųjų, tai ne tiek patys svečiai visiems rūpėjo, o jų dovanos. Sakoma, kad pati geriausia Kroatijoje gaminama medica (rakija iš medaus) – būtent iš ten. O jei dar naminė – padėk, Dievuli. O  medicos svečiai turėjo pakankamai – visą butelį nuo “Kokakolos”.  Žiauriai smagiai pasėdėjom, paplepėjom, chebra išmoko lietuviškai, suorganizavo mums visokių smagybių, išvykų į nacionalinius parkus, suplanavo mūsų Kalėdas ir t.t :) Bet kai visos šnekos išsikvepia, tai yra ženklas, kad per ilgai užsisėdėjom. Taigi, išėjom baliavot toliau.

Pirmoji destinacija – “Palach”. Visų “normalių” Rijekos žmonių susibūrimo vieta. Ten buvo dar labiau prirūkyta, nebuvo “Kažko Tokio”, muzika buvo prastoka ir išvis viskas greitai pasibaigė ten. Jie tiesiog paima ir įjungia šviesas, kaip kad mokykos diskotekoj.  Bet mes ne iš kelmo spirti ir neisim gi namo nepašokę. Tokioms užgaidoms visada yra viena vieta – laivas/klubas/baras ir t.t “Nina”. Publika nekokia, bet jei esi su savo draugais, tai koks gi skirtumas. Ten buvo apdovanojami prieš tai vykusio karaoke nugalėtojai. O tai man kątik suponavo mintį, kad kitą ketvirtadienį ten būsiu ir aš :)

Labai smagiai ten pasišokom ir visi vieningai nusprendėm, kad būtų pats laikas pavalgyti. Visi išėjo valgyti picos, tačiau manęs tas nesužavėjo ir aš prisiminiau praeito savaitgalio nuotykius, kai 5 ryto prie Nacionalinio Teatro valgėm karštus burekus su mėsa. Aš jų baisiai užsimaniau ir net sutikau ištvert dar pusę valandos nevalgius, kad tik galėčiau suvalgyti bureką. O juos parduoda nuo 5 ryto. Iš didelės kompanijos likom trise, bet su  maistu rankose. Laukti buvo verta. Aš turbūt dar nieko tokio skanaus nesu valgius :)

Visa chebra išėjo atgal į butą. Supratau, kad gal jau noriu miego, be to, buvo šešta valanda ryto, šalta ir kažkaip jau ne taip linksma.  Apsidžiaugiau, kad važiuoja autobusai ir patraukiau namo į šiltą lovą. Beje, spėkit, ar miegojo Zurbaitė, kai aš grįžau?? Ne-a.  Ji žiūrėjo South Park’ą.

Nieko keisto, kad šiandien atsikėliau 14.00. Pirma mintis – valgyti. Pirmas vaizdas valgykloj – JIS,  laukiantis manęs turbūt nuo praeito ryto (juk visitek kada nors ateisiu valgyt). Teko prašyti, kad Giedrė pabūtų mano priedanga.

P.S. Mykolai, tu nerealus. Beveik ašarą išspaudžiau, kai Giedre ištraukė tavo atsiųstas nuotraukas. :) Jūs šaunuoliai.

Pavakary išsiverčiau iš lovos, kiek apsitvarkiau ir iškeliavau kaip katinas. Mane kvietė jūra.

Sėdau į 6 autobusą, pavažiavau iki centro, užkrimtau mėgstamojo pizza cut už 6 Kn, nusipirkau bilietą į abi puses antrajai zonai už 22 Kn ir nutapnojau į stotelę laukti 32 autobuso, važiuojančio Lovrano kryptimi. Išlipau Opatijoje. Mes čia buvom su Morta – dar neprasidėjus mokslams atvažiavom čia pasidegint ir išsimaudyt jūroje, nes Rijekoj paplūdimių nėra (bent mums taip sakė). Nuotraukas ir trumpą aprašą įkelsiu vėliau, kaip ir pasakojimą apie Bitlus rokenrolo mieste bei dar šį bei tą.

Kaip žinia, pietuose labai greitai sutemsta, tad apie 19 val., kai išlipau Opatijos centre, jau buvo tamsu kaip nakčiausią naktį. Jūra jau ne šaukė, o klykte klykė, kad ateičiau pas ją, tad perėjau per gatvę ir ėmiau leistis stačių laiptukų labirintais. Kiek nusivyliau, kai pagaliau išvydau Adriją – ji buvo rami, bangavo ne ką daugiau nei Arino ežeras šiek tiek vėjuotą dieną. Visgi giliai įkvėpiau vėjų neblaškomo sūraus oro, kvepiančio jūros ežiukais, nužvelgiau horizonte mirgančius tūkstančius Rijekos žiburių ir prisėdau ant suoliuko šilčiau apsirengti. Įsiniurkiau į bliuzoną, užsisagsčiau paltuką ir kartu su šiluma ėmė plūsti ramybė. Nusprendžiau pasivaikščioti pakrante.

Opatija man rodėsi kaip milžiniška viduramžių tvirtovė,  grakščiai ir tuo pačiu kažkaip nerangiai užsiropštusi ant uolų, o jūros pakrantė – lyg apsauginė siena. Vienintelis skirtumas tarp tvirtovės ir Opatijos – siena čia buvo žemiau už pačią tvirtovę. Maždaug dviejų metrų pločio takas, vietomis grįstas baltais uolienų luitais, vietomis nulietas iš betono, vingiavo lyg norėdamas išsisukti tai nuo miesto, tai nuo jūros. Eidama negalėjau negalvoti, kad čia turėtų būti tikras įsimylėjėlių rojus: nuo tako kyla ir leidžiasi daugybės laiptukų, visur pilna mažų įlankėlių su suoliukais, arkų ir kitų jaukumų. Klausiausi, kaip caksi įstrigęs tarp valtelių vanduo, kaip jūroje pliuškenasi grublėtos uolienos ir vis uodžiau, uodžiau, uodžiau tą sunkų nuo drėgmės ir druskos orą. Pagalvojau, kad turbūt jūra traukia žmones dėl nenumaldomo troškimo būti kur nors kitur. Vieni prie jūros svajoja, kaip gera būtų ištrūkti, kiti – kaip norėtų sugrįžti. O jūra juk viena, nors ir daugeliais vardų vadinama; ji neša tuos norus ir svajones, jie susitinka kažkur gelmėse ar skrieja paviršiumi, sukeldami bangas. Juk iš tiesų palengvėja, patikėjus jūrai svajas – lyg išsiuntus laišką. Lieka vienintelis klausimas: kada jos pasieks adresatą.

Mintys nutrūko, kai, aptikau nuostabią įlankėlę, kurioje buvo… vaikų žaidimo aikštelė. Prie pat pat jūros.  Trumpam prisėdau ant akmens pasiklausyti vandens pliaukšėjimo ir paspoksoti į vienišą valtelę tamsoje. Besėdėdama pajutau nuostabų jausmą: nuo šalčio nutirpo nosies galiukas. Dievinu tą jausmą, kai visam kūnui šilta, o nosies galiukas tarsi cypsi: ei, kas jums pasidarė, nejau aš čia vienintelis sugebu išlikti objektyvus? Taip, nėra blogo oro, tik prastas apsirengimas, bet juk dar niekas nepasiuvo antnosių, tad nenuorama nosies galiukas galiausiai įtikino visą mano kūną, kad reikia susirasti šiltą prieglobstį. Dar nenorėjau atsisveikinti su jūra, tad nusprendžiau paieškoti ko nors pakrantėje. Tai pasirodė ne taip jau paprasta – aukštas mūras vis nesibaigė, laiptukai aukštyn dažniausiai vedė į gyvenamuosius namus, tad buvo užtverti varteliais, o kai galiausiai pamačiau šviesas ir aiškiai žmonių skrandžiais besirūpinančią įstaigą, už langų pamačiau baltom staltiesėm pasidabinusius stalelius, ant kurių blizgėjo lankytojų laukiančios taurės, o auksais apsikarsčiusiems į italus ir vokiečius panašiems klientams nugaras lankstė į pingvinus panašūs padavėjai. Mintis, kad už kavą reiktų sumokėti kokius 15 Lt, nunešė mane toliau nuo tų langų. Kiti langai dažniausiai buvo arba ten gyvenančių kroatų, arba tamsūs ir tušti, nes ne sezonas.

Beieškant jaukios kavinukės pakrantėje, mano žvilgsnį patraukė nendrės. Na, kitaip nesugalvojau pavadinti to reiškinio. Atrodo kaip nendrės, bet… jos kokių 3-4 metrų aukščio ir storio kaip įmitęs lazdynas. Prastovėjau pora minučių negalėdama atitraukti akių ir galvodama apie keistą gamtos didybę. Taip, žodis didybė čia labai tiko. Žinoma, ėjau toliau. Tiesą sakant, galvojau, kad galiausiai atsimušiu į kokius nors laiptukus ir pasirodys, kad sugebėjau išeiti kažkur už miesto. Rodėsi, kad takas veda į niekur, tik į tamsą. Visgi pačiu netikėčiausiu momentu iš už vingio išlindo turbūt pagrindinė miestelio prieplauka, pergrūsta kateriais ir kitokiais padarais, o už jos kvieste kvietė prisėsti jaukios šviesos. Pasirodė, kad mane pasitiko du restoranai ir kavinukė tarp jų. Restoranai manęs visiškai netraukė – vėl tie auksai ir pingvinai, užtat kavinukė “Kon-tiki” pasirodė labai jauki. Štai ir sėdžiu dabar joje, mėgaujuosi kava ir šildausi stikliuku medicos.

Dėl savo/Į Jūsų sveikatą. Che, prie mano kojų susirangė milžiniškas labradoras :)

Vakarais linksminamės

Baigėm žiūrėti eilinį Bondeniados filmą. Su metais vis daugėja kraujo, Bondas žyla, moterys (matyt, dėl jo menkstančio potencialo)  vis labiau pačios ant kaklo kabinasi… Žodžiu, linksminamės.

Bet skurdu būtų vakarą taip ir baigti. Dar pažiūrėjom “Dar pažiūrėsim”. OMG. Kūrybinė grupė – genijų būrelis.  Bijojau, kad išsikvėps, kaip ir daugelis gerų dalykų, o jie dar tik pagreitį į gauną. Vos ne apsi…jom iš juoko.

O finalui – YouTube filmukai. Turbūt esat girdėję apie Giacomo Merlo ir jo dainą “Ryk, žuvėdra, ryk”? Jei ne… praradot nemažai vitamino C. Norime pasidalinti šio vakaro atradimu – dar pora šio nuostabaus lietuvių kalbą išmokusio dainininko perlų: