Šiandiena: naktis, Opatija ir jūra.

Pavakary išsiverčiau iš lovos, kiek apsitvarkiau ir iškeliavau kaip katinas. Mane kvietė jūra.

Sėdau į 6 autobusą, pavažiavau iki centro, užkrimtau mėgstamojo pizza cut už 6 Kn, nusipirkau bilietą į abi puses antrajai zonai už 22 Kn ir nutapnojau į stotelę laukti 32 autobuso, važiuojančio Lovrano kryptimi. Išlipau Opatijoje. Mes čia buvom su Morta – dar neprasidėjus mokslams atvažiavom čia pasidegint ir išsimaudyt jūroje, nes Rijekoj paplūdimių nėra (bent mums taip sakė). Nuotraukas ir trumpą aprašą įkelsiu vėliau, kaip ir pasakojimą apie Bitlus rokenrolo mieste bei dar šį bei tą.

Kaip žinia, pietuose labai greitai sutemsta, tad apie 19 val., kai išlipau Opatijos centre, jau buvo tamsu kaip nakčiausią naktį. Jūra jau ne šaukė, o klykte klykė, kad ateičiau pas ją, tad perėjau per gatvę ir ėmiau leistis stačių laiptukų labirintais. Kiek nusivyliau, kai pagaliau išvydau Adriją – ji buvo rami, bangavo ne ką daugiau nei Arino ežeras šiek tiek vėjuotą dieną. Visgi giliai įkvėpiau vėjų neblaškomo sūraus oro, kvepiančio jūros ežiukais, nužvelgiau horizonte mirgančius tūkstančius Rijekos žiburių ir prisėdau ant suoliuko šilčiau apsirengti. Įsiniurkiau į bliuzoną, užsisagsčiau paltuką ir kartu su šiluma ėmė plūsti ramybė. Nusprendžiau pasivaikščioti pakrante.

Opatija man rodėsi kaip milžiniška viduramžių tvirtovė,  grakščiai ir tuo pačiu kažkaip nerangiai užsiropštusi ant uolų, o jūros pakrantė – lyg apsauginė siena. Vienintelis skirtumas tarp tvirtovės ir Opatijos – siena čia buvo žemiau už pačią tvirtovę. Maždaug dviejų metrų pločio takas, vietomis grįstas baltais uolienų luitais, vietomis nulietas iš betono, vingiavo lyg norėdamas išsisukti tai nuo miesto, tai nuo jūros. Eidama negalėjau negalvoti, kad čia turėtų būti tikras įsimylėjėlių rojus: nuo tako kyla ir leidžiasi daugybės laiptukų, visur pilna mažų įlankėlių su suoliukais, arkų ir kitų jaukumų. Klausiausi, kaip caksi įstrigęs tarp valtelių vanduo, kaip jūroje pliuškenasi grublėtos uolienos ir vis uodžiau, uodžiau, uodžiau tą sunkų nuo drėgmės ir druskos orą. Pagalvojau, kad turbūt jūra traukia žmones dėl nenumaldomo troškimo būti kur nors kitur. Vieni prie jūros svajoja, kaip gera būtų ištrūkti, kiti – kaip norėtų sugrįžti. O jūra juk viena, nors ir daugeliais vardų vadinama; ji neša tuos norus ir svajones, jie susitinka kažkur gelmėse ar skrieja paviršiumi, sukeldami bangas. Juk iš tiesų palengvėja, patikėjus jūrai svajas – lyg išsiuntus laišką. Lieka vienintelis klausimas: kada jos pasieks adresatą.

Mintys nutrūko, kai, aptikau nuostabią įlankėlę, kurioje buvo… vaikų žaidimo aikštelė. Prie pat pat jūros.  Trumpam prisėdau ant akmens pasiklausyti vandens pliaukšėjimo ir paspoksoti į vienišą valtelę tamsoje. Besėdėdama pajutau nuostabų jausmą: nuo šalčio nutirpo nosies galiukas. Dievinu tą jausmą, kai visam kūnui šilta, o nosies galiukas tarsi cypsi: ei, kas jums pasidarė, nejau aš čia vienintelis sugebu išlikti objektyvus? Taip, nėra blogo oro, tik prastas apsirengimas, bet juk dar niekas nepasiuvo antnosių, tad nenuorama nosies galiukas galiausiai įtikino visą mano kūną, kad reikia susirasti šiltą prieglobstį. Dar nenorėjau atsisveikinti su jūra, tad nusprendžiau paieškoti ko nors pakrantėje. Tai pasirodė ne taip jau paprasta – aukštas mūras vis nesibaigė, laiptukai aukštyn dažniausiai vedė į gyvenamuosius namus, tad buvo užtverti varteliais, o kai galiausiai pamačiau šviesas ir aiškiai žmonių skrandžiais besirūpinančią įstaigą, už langų pamačiau baltom staltiesėm pasidabinusius stalelius, ant kurių blizgėjo lankytojų laukiančios taurės, o auksais apsikarsčiusiems į italus ir vokiečius panašiems klientams nugaras lankstė į pingvinus panašūs padavėjai. Mintis, kad už kavą reiktų sumokėti kokius 15 Lt, nunešė mane toliau nuo tų langų. Kiti langai dažniausiai buvo arba ten gyvenančių kroatų, arba tamsūs ir tušti, nes ne sezonas.

Beieškant jaukios kavinukės pakrantėje, mano žvilgsnį patraukė nendrės. Na, kitaip nesugalvojau pavadinti to reiškinio. Atrodo kaip nendrės, bet… jos kokių 3-4 metrų aukščio ir storio kaip įmitęs lazdynas. Prastovėjau pora minučių negalėdama atitraukti akių ir galvodama apie keistą gamtos didybę. Taip, žodis didybė čia labai tiko. Žinoma, ėjau toliau. Tiesą sakant, galvojau, kad galiausiai atsimušiu į kokius nors laiptukus ir pasirodys, kad sugebėjau išeiti kažkur už miesto. Rodėsi, kad takas veda į niekur, tik į tamsą. Visgi pačiu netikėčiausiu momentu iš už vingio išlindo turbūt pagrindinė miestelio prieplauka, pergrūsta kateriais ir kitokiais padarais, o už jos kvieste kvietė prisėsti jaukios šviesos. Pasirodė, kad mane pasitiko du restoranai ir kavinukė tarp jų. Restoranai manęs visiškai netraukė – vėl tie auksai ir pingvinai, užtat kavinukė “Kon-tiki“ pasirodė labai jauki. Štai ir sėdžiu dabar joje, mėgaujuosi kava ir šildausi stikliuku medicos.

Dėl savo/Į Jūsų sveikatą. Che, prie mano kojų susirangė milžiniškas labradoras :)

Read Full Post »

Išvyka į Kastavą

Vakaro įžanga

Atleiskite tie, kurie laukėte mūsų nuotykių, už ilgoką pauzę – po patirto streso ir nemalonumų mums reikėjo keleto dienų ramybės, apmąstymų ir drybsojimo lovose, mėgaujantis pagaliau išsikovotu/nusipirktu internetu. Nelabai kur buvom, neką tematėm, tad ir pasakot nebuvo ką.

Šeštadienį mūsų letargas pagaliau baigėsi. Tiesa, man tikrai reikėjo prisiversti išsiropšti iš lovos. Padėjo tik suvokimas, kad Kroatijoje gulėti lovoj visą dieną – nuodėmė, o ir reikėjo nuvyti nostalgiškas mintis apie tai, kad visa mano skautiška šeima dabar smagiai stovyklauja netoli Aukštadvario ir kaip norėčiau būti su jais. Tad ilgai nesvarsčiusios su Mortuke išsiruošėm miestan, nusprendusios, kad už visą praeitą savaitę reiktų sau kaip nors atlyginti, o negalėjom sugalvoti nieko geresnio už jūros gėrybių salotas “Grinc&Guc’e“. Čia tos pačios nuodėmingai skanios ir sąlyginai pigios salotos (35 Kn).

Padavėjai mus jau gerai pažįsta, tad vis eidami pro mūsų staliuką pakalbindavo, kol galiausiai paklausė, kodėl mes tokį savaitgalį sėdim čia, mieste. Pasirodo, savaitgaliui visa Rijeka išsidangino į užmiestį – Kastav miestelyje vyko kažkokia šventė (tiesa, taip ir neišsiaiškinom kokia).  Paaiškėjo, kodėl visas miestas atrodė lyg išmiręs – beveik niekur nebuvo matyti žmonių, net kavinės pustuštės. Ėmėm klausinėti padavėjų, kaip mums ten nukakti. Patarė vykti su taksi. Šį variantą iškart atmetėm. Tuomet pasakė, kad iki ten turėtų važiuoti autobusas, gal net nemokamas, bet koks tiksliai, nežinojo. Jie kaip pamišę važinėja su taksi.

Neaiškumai, kaip nuvykti į puotą kiek atėmė ryžtą, bet mes buvom paragintos: “Ei, damos, jums reikia avantiūrų, kitaip nieko čia nepamatysit!“ Kas teisybė, tas ne melas, tad suplanavom, kaip eisim į autobusų stotį klausti tikslios informacijos, bet čia nuo gretimo staliuko pasigirdo: “Merginos, jūs į Kastavą? Puiku! Mes irgi! Galite važiuoti su mumis!“ Mus kvietė prisijungti visai smagi kompanija: trys vyrukai ir viena moteris. Turbūt labiausiai mus nudžiugino tai, kad tarp jų buvo viena moteris :) Nusprendusios, kad “saugu“, priėmėm kvietimą, ta proga mums dar ir alaus užsakė – kad jų laukti nebūtų nuobodu.

Čia, prieš tęsiant istoriją reikėtų paminėti tam tikrus kroatų bendravimo ypatumus. Kroatai labai daug laiko praleidžia kavinėse ir visada sąskaita apmoka vienas žmogus.  Kitą vakarą moka kitas ir t.t. Taigi, jei jus pakviečia prisijungti kroatų kompanija, greičiausiai jus ir pavaišins. Mes buvom priimtos kaip jų viešnios, tad vaišinomės. Pliusas: taupai pinigus. Minusas: gali tekti peržengti savo galimybes, jei nenori įžeisti jų vaišingumo.

Taigi. Gurkšnojant prie mūsų prisiplakė vienas gerai įkaušęs ir itin “galantiškai“ nusiteikęs vyriokas, kuriam Morta akivaizdžiai labai krito į akį. Kroatas, 33 m. gyvenantis italijoje, viso turintis kokių 40 metelių. Aha, daugiau nieko sakyti ir nebereikia. Vakaras su juo baigėsi taip, kad jis Mortai prieš nosį padėjo savo BMW raktelius ir prieš mūsų valią užsakė mums alaus, kurio taip ir neparagavom. Teko žvilgsniais kviestis į pagalbą padavėjus, nes dėmesys pasidarė pernelyg intensyvus, o galiausiai mūsų naujieji vakaro draugai nebeištvėrė ir palikę puspilnius bokalus išsitempė mus iš kavinės, nes matė, kad gerbėjas nepasitrauks.

Avantiūra

Drąsiai galime sakyti, kad leidomės į avantiūrą. Mat mūsų vakaro draugai ne tik pavakarieniaut buvo atėję į “Gric&Guc“, bet ir alučio pagurkšnoti. Tai, kaip staigiai jie pašoko nuo staliuko ir paragino “Greičiau, jau reikia važiuoti“, leido mums manyti, kad kažkas atvažiavo mūsų pasiimti, draugai ar taksi. Kur tau! Atėjom prie automobilio ir jie pradėjo svarstyti, kuris vairuos! Be to, mes buvom šešiese. Susižvalgėm, bet kelio atgal nebebuvo, tad įlipom ir… išvažiavom. Galvojau, kad apsi… iš baimės, kai ties kiekvienu posūkiu vairuotojas sakė “ups“, visas ekipažas stengėsi padėti vairuoti ir t.t. Kažkokiais būdais pravažiavę pro pora policijos ekipažų (galvojau, kad jei sustabdys, tai būsim deportuotos), atsidūrėm Kastave ir… vairuotojas atbuliniu stuktelėjo į kitą automobilį! Na juk negalėjo būti kitaip, tiesa? Džiaugėmės tuo, kad avarija buvo tik tokia – realiai niekas nenukentėjo, tik vairuotojo piniginė palengvėjo 500 Kn. Tai vakaro anaiptol nesugadino. Kolegos kroatai pakeiksnojo kito automobilio vairuotoją ir tempėsi mus kartu į šventės sūkurį.

Čia šiaip nuotrauka iš tam tikros teritorijos, kurią reikėtų traktuoti kaip diskoteką, tačiau skirtumo tarp to, ką matote čia ir ką mes matėme gatvėse – jokio. Visur vaikščiojom susikibę traukinuku. Šventimo pobūdis irgi įdomus: tikslas – apkeliauti kuo daugiau “punktų“, ten prasigrūdi iki baro, nuperki rinkinėlį savo kompanijai ir brauniesi atgal, tikėdamasis, kad minia tavo draugų nenunešė gerokai į šoną. Rrrr, egzotika. Mus čia atvežė turėdami vienintelį tikslą – mes turėjom paragauti medicos. Medica – kažkas panašaus į mūsų krupniką, tik alkoholio nesijaučia, nors turi 45 laipsnius (jau jaučiat pavojų, tiesa?). Taigi, mes ir paragavom. Kaip kokie tai asocialūs asmenys – tarpuvartėj, nes ten radom kiek mažesnę spūstį.

Drįstu teigti, kad čia mūsų vakaras ir mūsų naujųjų pažįstamų vaišingumas tik prasidėjo, nes, kaip jau sakiau, reikia eiti nuo “punkto“ prie “punkto“. O atsisakyti – nevalia. Juk jie mus čia atsivežė kaip viešnias!

Ir taip dar keliuose “punktuose“… Beje, viename jų mane nepaprastai sužavėjo medicos pateikimo būdas ir gėrimo tradicija. Gėrimas pateikiamas stikliukuose iš ledo. Tokiu atveju gėrimą reikia gerti greitai, kol stikliukas neištirpo, o pačią tarą gerai užsimojus mesti žemėn, kad ištykštų. Labai smagu :)

Jei pažaisite žaidimą “surask vieną skirtumą“, nuotraukoje galit pamatyti, kas nutinka, jei stikliukas tavęs laukia pernelyg ilgai. Vakarui bėgant galima buvo pasidžiaugti, kad mūsų vairuotojas teišgėrė tik pora stikliukų ir vieną alaus. Turint omeny, kad mes ten prabuvom iki neblogų paryčių, tai nebuvo pats blogiausias variantas.  O kai po ilgų įtikinėjimų ir nepavykusių atsisakinėjimų mūsų draugai kroatai pamatė, kad mums jau TIKRAI nė per kurį galą nebetelpa jų vaišingumas, nusivedė mus į tą teritoriją-diskoteką, kad mažumėle išsigaruotume. Čia galite pamatyti ir linksmutį mūsų vairuotoją :))

Aha, būtent šitas dėdė banginio ūsais :)

Dar būtų galima paminėti mano mažąjį nuotykį, palikusį man oi kokį įspūdį. Viską pasako pati nuotrauka:

Aha, o už poros metrų ir patys policininkai stovėjo. Įsivaizduojat, kad taip būtų galima padaryti Lietuvoje? Aš tai ne. Bet man buvo liepta atsipalaiduoti ir prisėsti pailsėti. Paklausus, o kaip visgi policininkai reaguos, man buvo atsakyta: “nežinau, bet šventė ir jiems yra šventė“.

Dar apie bendrą atmosfera galima būtų pasakyti tiek, kad nerealus jausmas, kai stovi suspaustas minioje, o visi aplinkui visa gerkle dainuoja kroatiškas dainas. Jie turi laaaabai gerų dainų ir visi jas žino. Turbūt lengviausia būtų įsivaizduoti Kaziuko mugę, kur visi geria alų, vyną arba krupniką ir visa gerkle dainuoja Mikutavičiaus, Mamontovo, Kernagio ir Anties dainas. Turbūt būtų kažkas panašaus.

Reziumė

Parsiradom paryčiais. Neįtikėtina, bet saugiai ir jau be jokių avarijų. Pristatė iki pat bendrabučio durų. Kadangi visiems buvo smagu susipažinti, kroatė paprašė mano telefono numerio, kad dar galėtume susitikti. Smagu, nes tai buvo pirmoji reali pažintis su vietiniais.

Kita diena buvo sunki. Kiekviena kūno ląstele jautėm kroatų vaišingumą, o didelio apetito – ne. Dar pamatėm, kokie purvini mūsų batai, drabužiai, rankinės, žodžiu viskas. Ištepliota purvu nuo trankymosi į sienas prieš savo valią ir lipnu nuo medicos.  Eilinį kartą supratau, kaip ne mano stilius yra masinės išgertuvės, kai aplinkui vemia ir sisioja ant sienų, o paskui voliojasi ant to paties grindinio šiltutėliai paaugliukai. Ir kad diskotekos su bumčiku, nuo kurio širdis kalatojasi irgi ne man. Bet, velniai rautų, smagu buvo! Taigi pamatėm, kaip kroatai “tūsinasi“!

O šįryt sulaukėm žinutės, kurioje buvo klausiama, ar mes tikrai norėtume pamėginti susirasti darbą Kroatijoje ir gavom numerį moters, ieškančios darbuotojų studentų. Kai sukaupsim ryžto, būtinai paskambinsim :)

Read Full Post »

Įvykių archyvas. VII dalis: 2009 rugsėjo 21 d. „Daugybė žingsnių asfaltu“

Pirmadienis buvo didi diena – buvom pakviestos į fakultetą susitikti su Sanja Žubčić paplepėti akademiniais klausimais. Taigi, iškeliavom miestan. Iki susitikimo Mortai reikėjo pasidaryti dokumentinių nuotraukų, o man – išsikeisti pinigėlių. Kai vėl susitikom, Morta neatrodė labai laiminga, o priežastis labai paprasta – nepaisant įnirtingų ginčų su dėde fotoateljė, jos nuotraukos kainavo 50 Kn. Dar ir dabar paminėjus nuotraukas jos veidas mažumėle persikreipia.

Iškeliavom ieškoti fakulteto. Bebekas mums buvo papasakojęs, kur eiti, bet nusprendėm pasitikslinti. Turizmo informacijoje mums negalėjo paaiškinti nei kur yra gatvė, kurios mes ieškom, nei kur yra mums reikalingas fakultetas. Žemėlapyje tos gatvės nebuvo. Kelio paklausėm trijų moteriškių. OMG. Jos viena per kitą šaukdamos atėmė iš mūsų žemėlapį ir ėmė ginčytis tarpusavyje, kur gi ta gatvė, kurios mums reikia. Turėjom dvi skirtingas versijas. Viena moterėlė atrodė kiek labiau susigaudanti, o ir jos nupasakotas kelias bent jau buvo ta pačia kryptimi, kaip ir Bebeko, tuo tarpu kita mus norėjo nusiųsti autobusu nežinia už kelių kilometrų į miesto pakraštį. Po 5 min. trukusio šaršalo šiaip ne taip atsiėmėm iš jų žemėlapį ir patraukėm aukštyn. Atsisveikinusi su jomis nusprendžiau, kad pabendravus su tokiomis damomis darosi nebe taip ir nuostabu, kodėl bent jau vyresnės kartos moterys Kroatijoje laikomos kažkuo panašiu į žemesnę kastą.

Vėliau dar pora kartų paklausėm kelio ir šiaip ne taip radom, ko ieškojusios. Pastatas nerealaus grožio, bet kelias iki jo – žudantis. Dar labiau mus nužudė tai, kad visgi atėjom ne į tą pastatą! Pasirodė, kad su alaus pagalba ne itin atidžiai perskaičiau laišką, kuriame buvo pasakyta, kur mums eiti. Pasirodė, kad Rijekoje yra du filosofijos fakultetai. Pasirodė, kad nuėjom visiškai ne į tą. Džiugu, kad jaunas ir labai malonus prodekanas susiskambino su Sanja ir super aiškiai papasakojo mums, kaip nusigauti ten, kur mums reikia.

Žinoma, pakeliui nusprendėm atlyginti sau už vargą kopiant į kalną. Sustojom mažoj, bet jaukioj kavinukėj „Corto“. Akį patraukė iki skausmo pažįstamas piešinėlis – švyturys. Kava kainavo 8 Kn ir buvo skani. Išplempėm visą vandenį, kurį mums atnešė prie kavos ir patraukėm toliau.

Eidamos matėm kelių reguliuotojas, jaunas merginas. Tuomet, eidamos per Korzo, pagrindinę Rijekos pėsčiųjų gatvę, matėm pilnas kavines vyrų, besimėgaujančių kava ar alumi. Ir vėl toptelėjo tas niekingas klausimas: kada gi jie dirba? Ir vėl ta pati niekinga mintis – viską pas juos daro moterys.

Galiausiai radom fakultetą, kurio ieškojom. Labiausiai mus nustebino tai, kad viename pastate yra ir pradinė mokyklėlė, ir pagrindinė mokykla, ir filosofijos fakultetas. Užsiropštusios į trečią aukštą radome mums reikalingą kabinetą, o jame, kaip paaiškėjo, ir savo dėstytoją. Labai maloni moteris, zagrebietė, tad puikiai mus suprato, kad pasiklydome. Paplepėjom apie mokslus, mums parodė vadovėlius, bet nusprendėm, kad jie mums per lengvi. Vai, kaip buvo džiugu – visgi mes kažko išmokom per trejus metus! Sužinojom, kad mes būsim tik trys užsienietės. Dar daug visko sužinojom. Kaip ir tai, kad dar vis negausime interneto savo kambaryje.

Tai sužinojusios, eilinį kartą patraukėm į „Gric&Guc“. Čia pabaigėm tvarkyti blogą ir sukėlėm, ką jau buvom parašiusios. Radau nemalonų laišką iš namų, kuris mane baisiai sunervino, tad Mortukė mane paliko pabūt su savimi. Kai parsiradau namo jau visiškai naktį, įsliūkinau į tamsų ir liūdesiu kvepiantį kambarį. Matyt, mums jau buvo atėjęs tas metas, kuris ir negalėjo neateiti. Ore tvyrojo kažkas blogo, karštis smaugė, o lovos rodėsi baisiai nepatogios. Gerai, kad visada išaušta rytas.

Read Full Post »

Įvykių archyvas. IV dalis: 2009 m. rugsėjo 19 d. „Shopping with no fucking/Pasiklydę internete“

Pabudusi ryte palikau Mortukę dar kiek miegoti ir patraukiau į klajones po aplinkinį rajoną. Norėjau kiek apsižvalgyti, o svarbiausia – norėjau rasti, kur galėčiau išgerti rytinės kavos ir kiek paskaityti knygą. Apėjau daug, dar dabar skauda kojas, tačiau kavinės jokios neradau. Kadangi tikėjausi kiek panašaus gyvenimo būdo, kaip ir Zagrebe, jaučiausi išdurta. Galiausiai grįžau į bendrabutį ir registratorės paklausiau, kur galėčiau išgerti kavos. Sekdama nuorodomis priėjau tiesą sakant siaubingą vietą prie pat autobusų stotelės ir to, ką ji pavadino „prekybos centru“, bet noras ryte išgerti kavos buvo už viską stipresnis. Akivaizdžiai Morta jautėsi taip pat, nes vėliau prisijungė sekdama tomis pačiomis tos pačios registratorės nuorodomis.

Išgėrus kavos mūsų keliai išsiskyrė. Palikusi Mortukę patraukiau į miestą interneto ieškoti į tą pačią vakarykštę kavinę. Čia sugebėjau užregėti paskutines 18 sekundžių krepšinio varžybų Kroatija-Rusija. Visas personalas, kaip vėliau pasirodė, atidžiai stebėjo mano reakciją (o aš plačiai šypsojausi stebėdama taiklius kroatų baudos metimus ir kaip rusai pametė kamuolį). Kroatai laimėjo keliais taškais ir aš, pamačiusi į mane įsmeigtas akis, kuo nuoširdžiausiai juos pasveikinau tuo sukeldama jiems didelę nuostabą. Spręsdami iš mano akcento, vyrukai spėjo, kad aš iš Rusijos. Manęs tai nė kiek nenustebino, nes tą patį man sakė ir dėstytojai iš Zagrebo, bet mano reakcijos ir nuoširdi greitakalbė, manau, neblogai juos įtikino, kad aš tikrai lietuvė ir kad bandyti klausti, ar nieko nėra bendro tarp Lietuvos ir Rusijos būtų man tik įžeidimas.

Po kurio laiko prisijungė Morta, kurios diena buvo pašvęsta chalato ir patogių šlepečių paieškoms. Chalato ji nerado, užtat įsigijo šlepetes, pora sąsiuvinių („tikrai labai gražių sąsiuvinių“) ir dar kažką. Kartu pasidžiaugusios interneto gėrybėmis nusprendėme dar kiek paslampinėti po Rijeką. Daug įkalnių įveikėm, kol užregėjom nuostabią šunų kirpyklą, nuostabiu pavadinimu rausvame fone „Zeba“ (tik pagalvokite, kaip turėtų atrodyti šuo po kirpyklos. Juk peršasi vienintelis žodis, tiesa?).

Vėliau pasistiprinom beprotiškai skaniais ir pigiais paniniais ir grįžom namo. O toliau jau bus toliau.

Read Full Post »

Įvykių archyvas. III dalis: 2009 m. rugsėjo 18 d. „95,69 mylių asfaltu“

Rytas ir vėl prasidėjo nuo kavos su knyga ant sofos po obelimi. Pusryčiams – namie kepta duona su namine persikų uogiene. Kad ir kaip buvo gerai, teko atsisveikinti, nes per ilgai užsibuvę svečiai juk pradeda smirdėti. O ir svečių pamaina keitėsi: atvyko giminaičiai. Mortai akin kritęs neprastos išvaizdos jaunuolis-giminaitis pametėjo mus iki tramvajaus stotelės ir netrukus jau buvome autobuse į Rijeką.

Bet buvome ne vienos! Su mumis keliavo draugai hamburgeris, burekas ir alus, nepaisant dar ir viso autobuso žmonių, kurių vienas, sėdėjęs tiesiai už mūsų, visą kelią arba snaudė, arba kalbėjosi pats su savimi. Kelionę apvainikavo trumputis dialogas, vaizduojantis lietuviškų metaforų sąlyginumą:

– Man atrodo, Rijeka jau ne už kalnų.

– Man atrodo, kad kaip tik už kalnų.

Bet tuo dialogas ir baigėsi, nes iš už kalnų išniro jūra ir miestas, kuriame praleisime keturis su puse mėnesio.

Išlipusios Rijekos autobusų stotyje (nors tai buvo panašiau į uostą), pasijutom besančios begaliniame pietietiškame chaose: siauromis gatvelėmis pypsėdamos lakstė mašinos, begalės žmonių skubančių šaligatviais rėkavo vieni kitiems, o kiti tuo tarpu ramiai gurkšnojo kavą vietinėse kavinukėse. Pamėginom prisiskambinti į bendrabutį arba fakultetą. Tai nebuvo taip jau lengva, bet galiausiai mums pavyko ir… supratom, kad atvykom čia pirmiausia praleisti savaitgalio – buvom mažumėle praradusios laiko nuojautą.

Ilgokai laukėm autobuso, kuris mus nuvežtų iki bendrabučio, o pro mus jaukiai lakstė gerokai apsvaigę vietiniai„jaunuoliai“, balsais it lakštingalų. Kelionė iki bendrabučio truko turbūt ištisas 5 min., išlipusios supratom, kad greitosios medicinos punktas bus visai šalimais, o kelią į bendrabutį radome pastebėjusios aptvertą krepšinio aikštelę, pilną prakaituotų jaunų kroatų. Kurį laiką pasėdėjom gaudydamos kvapą, nes teko gerokai pavargti su terbelėmis velkant jas į Rijekos aukštumas bei gausybėmis laiptelių, kol galiausiai radome registratūrą su dar daugiau laiptelių. Mūsų nugaros dar ilgai tai atmins.

Buvom šiltai priimtos ir gavom nediduką, bet jaukų kambarėlį trečiame aukšte su vaizdu į jūrą (kai persisveri per langą). Draugiškai pasidalinusios teritoriją išsikrovėm terbeles ir apsiuostinėjom gyvenamąją erdvę: Morta savo spintoje rado cigarečių, juodas liemenuko petnešėles bei dangtų nuo batų dėžės; mano spintoj gyveno kažkieno paliktas šalis, o po lova – Mortos dydžio šlepėtės, tiesa, nepatogios; o savo aukšte, kuriame yra 14 kambarių, radome 4 dušus, 3 tualetus ir daug kriauklių. Ir net vieną virtuvėlę, kurioje galėtų sutilpti kokie 2 žmonės. Sužinojome, kad apačioje yra skalbykla-su-žetonais ir menza (valgykla). Interneto kambaryje dar nėra. Bet jis bus. Mums pažadėta.

Apsiuostinėjusios gyvenamojoje erdvėje nusprendėme apuostinėti ir mus priglaudusį miestą. O mus čia pasitiko karštis. Supratau, kad įsidėti megztiniai kol kas čia beverčiai. Klajojome po miestą. Pagrindinis mūsų tikslas, žinoma, buvo internetas. Visoje pagrindinėje Rijekos gatvėje jis nemokamas, tačiau mes buvome išrankios, nes mūsų kompiuteriai be rozečių veikia trumpai arba išvis neveikia, tad klajojom ieškodamos kavinės, kurioje būtų bent dvi rozetės, o su jomis ten buvo prastai.

Galiausiai mūsų klajonės baigėsi ties tobula vieta pavadinimu „Gric&Guc“, iš kurios dabar kojos nekeliam. Tobulumas pasireiškė:

1)      Nuosavas, geras ir greitas, kavinės internetas,

2)      Staliukas, prie kurio yra net TRYS rozetės (vadinasi, nereikėjo sėdėti per 50 m vienai nuo kitos),

3)      Puiki muzika,

4)      Itin draugiška barmenų ir padavėjų komanda (kurių vienas itin atkreipė Mortos dėmesį ir galutinai mus nulinčiavo iškviesdamas mums taksi, ko mes pačios nebūtume sugebėjusios padaryti, vėliau paaiškinsim kodėl),

5)      Maistas (užsisakėm jūros gėrybių salotų už 35 Kn (apie 18 Lt), nuo kurių persivalgėm ir „nuo kurių galima patirti orgazmą be vyro su kalmaru“. Aišku, mano vyras gerokai iš manęs paskui išsijuokė, mat kol jis guodėsi, kaip ant mano kelionės išleido visus pinigus, aš žiaumojau austrę).

Taigi, pavakarojusios su kalmarais, austrėmis ir žmonėmis-per-atstumą, išvažiavom namo mums iškviestu taksi, nes, anot barmeno, naktiniai autobusai nevažiuoja (o mums buvo sakyta kitaip). Kodėl nebūtume sugebėjusios išsikviesti taksi pačios? Pirma, nežinom numerio. Antra, nesame kompetentingos šia tema kalbėti kroatiškai. Trečia, mums niekaip nebūtų buvę suvokiama, kad taksi neatvažiuoja, kol  nesusirenka pilno ekipažo keleivių, kuriems pakeliui. O sumokėjom už taksi po 10 Kn (perkant bilietėlį autobusui į dvi puses arba dviems keleiviams, jis kainuoja 15,50 Kn, o jei perki bilietėlį iš vaiuotojo – 10 Kn į vieną pusę). Tad parvykom saugiai, greitai ir vietiniai nebrangiai.

Tiesa, Morta apturėjo didį nusivylimą sužinojusi, kad neįsidėjo fotoaparato. Kurį laiką nuotraukų iš mūsų gyvenimo bloge nebus.

Grįžusios dar nenorėjome eiti miegoti, tad nusprendėme pažiūrėti filmą, kurį Mortai rekomendavo vienas jos draugas. Tas filmas – „Young People Fucking“. Tiesą sakant, filmas mums net labai patiko. Dialogai nerealūs – niekaip negalėjom nustoti krizenti. Tik tiek, kad baigus žiūrėti Morta niekaip negalėjo suprasti, kodėl tas žmogus jai šį filmą rekomendavęs.

Atlikusios visus veiksmus reikalingus atlikti po gero sekso, nuėjome miegoti.

Read Full Post »

Įvykių archyvas. II dalis: 2009 m. rugsėjo 17 d. „Gyvenimas po obelimi“

Vienas labiausiai mane nudžiuginusių dalykų buvo tai, kad atsibudau 10 val. vietos laiku (paprastai be žadintuvo prabusdavau anksčiausiai 13 val. Lietuvos laiku). Ir jaučiausi tobulai išsimiegojusi. Palikau Mortą dar miegančią, atsisveikinau su skubančia į darbą Vesna ir įsitaisiau ant sofos po obelimi gerti rytinės kavos su knyga (kada paskutinį kartą tai buvo? Nepamenu). Pabudusi Morta prisijungė prie manęs. Bebeko pabudusios neradom, bet vėliau pastebėjau, kaip jis parsliūkino iš parduotuvės vilkinas mūsų padovanotu bliuzonu.

Nelabai yra ką rašyti apie tą dieną, nors ir kokia ji buvo gera. Tiesą sakant, ji buvo tokia gera ir mums taip nesinorėjo išvažiuoti, kad niekaip neprisivertėm paskambinti į ministeriją, kad sužinotumėm, kur ir kada mums reikėtų atvykti. Pamėginom tik 17 val. vietos laiku, bet, pasirodo, kroatai dirba tik iki 16 val., tad niekas nebeatsiliepė. Nelabai nusiminėm. Tiesiog pasilikom rymoti po obelim.

Dar galima būtų paminėti Vesnos šunį. Žydrom akim ir nenormalus (gerąja prasme). Žiauriai draugiška kalytė: lipa ant kelių bučiuotis, mėgsta vogti maistą nuo stalo ir į namus sutempia visas kieme surastas šakas, nepamiršdama jų susmulkinti, kad Vesnai būtų kuo paprasčiau jas sušluoti. Nuostabus šuva.

Maistas. O taip. Nuostabų naminį maistą valgėm beveik nesustodamos (Mortukė sako, kad ypač Mortukė). Mūsų atvykimas buvo tokia didi šventė, kad maistą netgi gamino Vesnos vyras (kaip pati Vesna vėliau sakė, beveik pirmą kartą gyvenime).

Prie viso kito turėjome galimybę ir susipažinti su kroatiškų šeimų ypatumais – stebėjome šeimyninį barnį (net nekeista, kodėl tuose namuose tiek mažai puodelių). Pietietiškas temperamentas prasiveržė vidury pietų stalo, po ko Vesna porai valandų išvažiavo iš namų. Grįžusi prisėdo prie mūsų su Morta po obelimi ir nuodugniai papasakojo mums apie vyrus kroatus (tuo tarpu kroatai vyrai virtuvėje gėrė rakiją). Ir anksčiau netroškome prie altoriaus nusitempti kroato, nes turėjom įtarimą, kad feminizmas Kroatijoje dar nėra toli pažengęs. Tiesa paprasta: nuo tada kai moterys užsimanė dirbti, vyrai norą dirbti prarado, bet namais rūpintis noro neatrado, tad vyresnės kartos kroatės ne tik pilnai rūpinasi namais ir vaikais, bet ir dirba per vieną ar du darbus, kad galėtų be viso kito išlaikyti ir nebūtinai darbingai nusiteikusį savo vyrą. Jaunuoliai, anot Vesnos, dar tik mokosi rūpintis namais. O Dalmatijos (pajūrio regionas) vyrus Vesna apibūdino taip: aukšti, gražūs ir smirdi.

Apturėjusios nuostabų raganišką vakarą po obelimi miegojome kūdikio miegu ir neplanuotąją antrąją naktį.

Read Full Post »

Įvykių archyvas. I dalis: 2009 m. rugsėjo 16 d. „Kelyje“

„Gimtinę paliekant“

Taigi štai. Lietuvaičių filologių kelionė studijuoti ir „studijuoti“ į Kroatiją prasidėjo apie 13.30 Lietuvos laiku Vilniaus oro uoste, kai susitiko dvi bendrakeleivės su dideliais lagaminais. Tiesa, Mortos lagaminas buvo LABAI didelis, tad jos kelionė prasidėjo nuo daiktų išsikrovimo – žinoma, teko atsikratyti vienų iš gyvybiškai būtiniausių moteriai daiktų: sugulovo Meškelio, kūno sviesto su Negyvosios jūros druska, beveik kilogramo papuošalų (išskyrus tuos keletą „žiedelių“, kurie skrydžiui apsikabino gležnuosius Mortos pirštelius), gražiųjų sąsiuvinių, lietuviškų skaitalų, jau nekalbant apie krūvas širdžiai mielų drapanėlių. Išsprendus šiuos keblumus buvo galima pagaliau ramiai pasidžiaugti kompanija išlydėti susirinkusių draugų. Ačiū Jums, mielieji Šaltanervi-Mortos-tėti, Emilyte, Olgica, Veronika, ♥Mykolai♥ ir Mykolai, Kaimyne bei Alekna ir Alekniuk-su-mergina. Jūs nepaprastai palengvinote mūsų karčias laukimo valandas.

Vos nepamiršom: didi padėka Veronikai už tai, kad slapčia įdėjo Mortai gražiąją suknelę iš blusų turgaus.

„Ore“

Patsai skrydis skridosi neblogai. Gavom pavalgyti (o tai LABAI svarbu). Vėl kamavo nekoks jausmas mažajame lėktuvėlyje iš Vienos į Zagrebą, bet kaip jau skaitote, mes sveikos ir gyvos. Didis nemalonumas, kad skrisdamos iš Vienos į Zagrebą sėdėjome atskirai, tačiau aš šalia savęs apturėjau itin malonę moterėlę su kuria galėjome pasidalinti savo ne itin maloniais įspūdžiais. Tuo tarpu Morta kramtė gumą, kol vos ja nepaspringo.

Beje, Vienoje laukdamos savojo lėktuvėlio, sulaukėme ne tik jo, bet ir itin viliojančio pasiūlymo. Trys pagyvenę (ir ne tik) kroatai mums kuo nuoširdžiausiai siūlė važiuoti iš Zagrebo į Rijeką kartu su jais, mat! vieno jųjų sūnus TURI DŽIPĄ ir juosiuos ketinąs parsigabenti namo. Ši mintis mus apžavėjo ir didžiai sujaudino, tačiau jau buvom susitarusios, kad mūsų lauks nakvynė Zagrebe, tad su giliu liūdesiu širdyse turėjome atsisakyti šios Dievo siųstos malonės, nors ir kaip troškome būti pavėžintos DŽIPU jaunojo(?) kroato.

„IR labai MAŽI LĖKTUVAI SUGEBA sėkmingai NUSILEISTI“

Buvo nejauku, bet nusileidome. Morta vis dar intensyviai kramtė gumą ir sakė: „Žmonės, išraskit ką nors geriau negu lėktuvas“. Aš vėl vos neišleidau visų įmanomų skysčių ir kt. pro visur, kur tik įmanoma.

Atvykusios į oro uostą atstovėjome ilgą eilę prie moterų tualeto. Priežastis paprasta – vienut vienutėlis klozetas. Užsibuvome ten taip ilgai, kad pasienietis-ar-kaip-ten-jis-vadinasi paprašė mūsų asmens dokumentų, nors šiaip visus praleisdavo netikrinęs. Vyrukas mums palinkėjo gerų mokslų ir gan ironiškai nusišypsojo ūsan. Išsikeitusios šiek tiek pinigo nuskubėjome į autobusą, kuris nuvežė mus iki centrinės Zagrebo autobusų stoties. Už šį malonumą sumokėjome 30 kunų (maždaug 15 Lt).

„Ko daugiau bereikia?“

Zagrebas mus pasitiko lengvu lietučiu. Nukurnėjom iki tramvajaus stotelės laukti tramvajaus Nr.6, vežančio iki centrinės aikštės (Trg bana Jelačića). Džiugu, kad laiku (po maždaug 20 min. laukimo) pasitikslinome dėl tramvajaus numerio, nes (ak, kaip netikėta!/nes Morta juk žino!) laukėme ne toje pusėje – būtume nuvažiavusios velniai žino kur. Perėjom į kitą gatvės pusę ir, palaukusios dar pusvalanduką, sėkmingai pasiekėme savo pirminį kelionės tikslą. Iš ten, tempdamos kukliąsias savo terbeles, kilome gana stačia gatvele, kol… galiausiai pasiekėme mano išsiilgtą „Mali Medo“ – vietą, kurioje skanus beveik-naminis-alus ir skani mėsa (ko daugiau begali trokšti tyra lietuvaitės širdis?).

„Meilios sutiktuvės“

Žiaumodamos guliašą susisiekėm su Vesna, mūsų pirmojo dėstytojo Roberto Bebeko drauge, mielaširdingai sutikusia mus priglausti VIENAI nakčiai Zagrebe. Ši iš tiesų nuostabi moteris mums pranešė, kad jos irgi nuostabus vyras Dubravko sutiko mus ir mūsų kuklias terbeles parsigabenti iš senamiesčio į savo jaukius namus (esančius tikrai ne arti tramvajaus stotelės, o ir lipti būtų reikėję į kalną). Atvykusios sukrovėme savo lagaminus į vidų per langą ir… tame lange… išvydome Bebeką!!(???) Pasirodo, mudu abudu tą pačią dieną pranešėme, kad tą pačią dieną atvyksime svetinguosna Vesnos namuosna. Vesna iš pradžių galvojo, kad mes susitarę, tačiau nusprendė nutylėti šį faktą, kad viešnagė būtų malonesnė. Akurat! Apturėjom tokį didį džiaugsmą taip netikėtai išvydę vieni kitus, kad nusprendėm nedelsiant atšvęsti Kalėdas ir iškart įteikėm Bebekui dovaną nuo mūsų grupės – džemperį su kukliais lietuviškai užrašais: „Dirbk-pirk-mirk“ bei „Grįžta į 1-ąjį parką“ (jis pats to norėjo!).

Toliau vakarą lydėjo mieli plepalai, šilti prisiminimai, daugybė kroatiško maisto ir jaukūs patalai, kurie Mortai kvepėjo grybais.

Morta iškart suprato, iš kur ta didi mano meilė Vesnai. O ji galvojo, kad tobulų moterų nebūna (išskyrus jos mamą, žinoma).

Read Full Post »