Fenomenai: studentai ir maistas

Jei kartais kadanors taip nutiks, kad atsidursite Kroatijoje, o neturėsite už ką nusipirkti pavalgyti, patarimas būtų toks: ieškokit studento ir sakykit “plyz plyz aim hangri“. Arba tiesiog paklauskit, kur galima rasti studentų valgyklą ir ten prisirankiokit elitinių maisto “likučių“.

Kažkada anksčiau buvau užsiminusi, kad studentai čia maitinasi visiškai papigiai. Studentiška kortelė Iksica yra lobių lobis – į ją kiekvienas studentas iš valstybės kas mėnesį gauna pinigų, kuriais apmokama 75 proc. maisto kainos studentiškose valgyklose. Taigi, vidutiniai mano pietūs/vakarienė man kainuoja apie 12 Kn. Taip, gerbiamieji, 6 Lt. Ir tai nėra maistas, kokį gautum Lietuvos valgyklose (jos man visada asocijuojasi su kažkokiais neaiškios kilmės gličiais padažais). Maitinuosi aš šitaip:

Variantas nr. 1: patiekalas iš mėsos + salotos + 4 pakeliai sulčių;

Variantas nr. 2: meniu, kurį sudaro sriuba, mėsytė, salotos, bulvės ir desertas + kaip visada firminiai 4 pak. sulčių;

Variantas nr. 3: pica + tie patys 4 pak. sulčių.

Mane, matyt, taip jau kvailai išauklėjo, kad maistą reikia gerbti, tad man truputėlį kraupu stebėti, krūūūūūvas maisto, kurį išmeta kroatai. Pusė merginų nusiperka maisto, kurį jau turbūt šimtus kartų ragavo, bet paragavusios jo vėl ir nusprendusios, kad nenori valgyti, ramia sąžine viską išmeta. Niekad nesuprasiu, kam pirkti meniu, jeigu nenorėsi nei sriubos, nei bulvių fri, nei pyragaičio.

Šį įrašą parašyti mane įkvėpė mergina, sėdėjusi šalia manęs valgykloje. Valgėme picas. Manyčiau logiška, kad nenorėdama picos su grybais užsisakiau šiek tiek pigesnę picą be grybų. Tai aš vadinu logika. Tuomet pasižiūrėjau į greta sėdinčios merginos lėkštę – ten gulėjo išmėsinėta pica – vidus išpjaustytas iš kraščiukų, o visur aplinkui mėtėsi grybai – nesuvalgytas nė vienas. Kaip aš norėčiau tokią mergikę išsivežt miškan vien su duonos kriaukšle! Uf.

Reziume: negaliu pakęsti, kai ką nors gaudami pusvelčiui žmonės nustoja tai vertinti.

Skanaus.

Read Full Post »

Fenomenai: šlepetės

Kroatėms ne tik treningai – apranga bet kokiam orui ir situacijai, bet ir šlepetės – universalus apavas. Perdedu, žinoma, tačiau ką tik stebėjau, kaip lyjant lietui iš kito pastato į mūsiškį atšlepsėjo studentė. Šlepsėjo garsiai, per balas ir nuo kadaise žydrų jos šlepečių-zuikučių ausų tiško purvino vandens lašai. Pasiėmusi iš automato sintetinį sumuštinį ji iššlepsėjo atgal. Vargšai purvinai melsvi zuikučiai maudėsi balose.

Kol sėdėjau ir mėginau įsivaizduoti, kokios turėtų būti tos merginos kambario grindys, privažiavo automobilis. Iš jo išlipo mergina su treningais ir, žinoma, šlepetėmis. Irgi minkštomis kempinaitėmis, siurbte siurbiančiomis vandenį.

Tikrai. Keista šalis.

Read Full Post »

Policija mūsų namuose?!

Cha! Mes dar nemirėm! Mes dar rašysim! O įkvėpimas gali visai netikėtai pasibelsti į duris… tiesiogine prasme.

[Ta proga, kol skaitysite, galit pasikrauti dainušką nuotaikai pakelti, bo labai į temą.]

O buvo taip. Kažkada seniai Morta gavo ne šiaip kokį tai laišką, o raštelį iš policijos, kuriame buvo teigiama: “prašau prisistatyti į policiją šią savaitę“. Konkretu, tiesa? Taigi, Morta apvaikščiojo visus policijos komisariatus Rijekoje, kol rado tą vienintelį, bet… pareigūnas, kuriam ji turėjo prisistatyti, buvo išvažiavęs pagal iškvietimą. Vėliau mūsų dėstytoja skambinėjo kiekvieną dieną į policiją, bet pareigūnas, deja, susirgo. Taigi, Morta į policiją taip ir nenuėjo.

Ir štai, sėdim mes, dvi jaunos-gražios-nežanotos, ir spoksom į savo kompiuterių monitorius, klausomės muzikikės per ausines, kai žiū, mūsų ramią popietę sudrumstė garsus beldimas į duris. O ten ne šiaip sau kas nors, o vyras! (O tai yra retas nutikimas merginų bendrabutyje.) Ir dar ne šiaip vyras! Uniformuotas!

Taigi, apturėjom svečiuos pareigūną. Nieko nepavogėm, nieko nenužudėm ir šiaip neprisidirbom. Tiesiog esam užsienietės. Kroatijoje taip jau įprasta, kad užsieniečių sąrašus turintys policininkai karts nuo karto beda pirštuku ir į ką pataiko, tą nusprendžia patikrinti, ar legaliai jų brangioj šalelėj žmogus gyvena.

Drįstu teigti, kad procedūra buvo itin įdomi. Policininkas pasiėmė šūsnį lapų, ir ėmė klausinėti: tėvo ir motinos vardas, motinos mergautinė pavardė, kokią mokyklą baigei Lietuvoje, ką šiuo metu dirbi… turbūt kad viskas. Visgi, kadangi policininkas akivaizdžiai jautėsi labai patrauklus su savo uniforma, procesas truko ne dvi minutes, ko būtų pilnai pakakę, o bent 10, gal 15 minučių. Jam labai “reikėjo“ sužinoti, kuo garsi Lietuva, kokie mūsų pomėgiai, koks lietuvių nacionalinis gėrimas, ką dirba Mortos mama, kuo skiriasi švietimo sistema Lietuvoje ir Kroatijoje bei kitų be galo svarbių tarptautiniams santykiams dalykų. Galiausiai buvom apkaltintos, kad esam labai prastos šeimininkės, nes nepasiūlom gerb. pareigūnui išgerti – jam užtektų tik vieno mažyčio stikliuko.

Išeidamas garbusis ponaitis palinkėjo mums mėgautis mokslais ir tikėjosi, kad dar susitiksim. Vai, kaip tikiuosi, kad nesusitiksim.

Ak, vos nepamiršau. Labai smagaus humoro jausmo ponaitis. Sakė, kad jeigu būsim blogos, uždarys mus į kalėjimą.

Myliu Lietuvą.

Read Full Post »

Šiandiena: naktis, Opatija ir jūra.

Pavakary išsiverčiau iš lovos, kiek apsitvarkiau ir iškeliavau kaip katinas. Mane kvietė jūra.

Sėdau į 6 autobusą, pavažiavau iki centro, užkrimtau mėgstamojo pizza cut už 6 Kn, nusipirkau bilietą į abi puses antrajai zonai už 22 Kn ir nutapnojau į stotelę laukti 32 autobuso, važiuojančio Lovrano kryptimi. Išlipau Opatijoje. Mes čia buvom su Morta – dar neprasidėjus mokslams atvažiavom čia pasidegint ir išsimaudyt jūroje, nes Rijekoj paplūdimių nėra (bent mums taip sakė). Nuotraukas ir trumpą aprašą įkelsiu vėliau, kaip ir pasakojimą apie Bitlus rokenrolo mieste bei dar šį bei tą.

Kaip žinia, pietuose labai greitai sutemsta, tad apie 19 val., kai išlipau Opatijos centre, jau buvo tamsu kaip nakčiausią naktį. Jūra jau ne šaukė, o klykte klykė, kad ateičiau pas ją, tad perėjau per gatvę ir ėmiau leistis stačių laiptukų labirintais. Kiek nusivyliau, kai pagaliau išvydau Adriją – ji buvo rami, bangavo ne ką daugiau nei Arino ežeras šiek tiek vėjuotą dieną. Visgi giliai įkvėpiau vėjų neblaškomo sūraus oro, kvepiančio jūros ežiukais, nužvelgiau horizonte mirgančius tūkstančius Rijekos žiburių ir prisėdau ant suoliuko šilčiau apsirengti. Įsiniurkiau į bliuzoną, užsisagsčiau paltuką ir kartu su šiluma ėmė plūsti ramybė. Nusprendžiau pasivaikščioti pakrante.

Opatija man rodėsi kaip milžiniška viduramžių tvirtovė,  grakščiai ir tuo pačiu kažkaip nerangiai užsiropštusi ant uolų, o jūros pakrantė – lyg apsauginė siena. Vienintelis skirtumas tarp tvirtovės ir Opatijos – siena čia buvo žemiau už pačią tvirtovę. Maždaug dviejų metrų pločio takas, vietomis grįstas baltais uolienų luitais, vietomis nulietas iš betono, vingiavo lyg norėdamas išsisukti tai nuo miesto, tai nuo jūros. Eidama negalėjau negalvoti, kad čia turėtų būti tikras įsimylėjėlių rojus: nuo tako kyla ir leidžiasi daugybės laiptukų, visur pilna mažų įlankėlių su suoliukais, arkų ir kitų jaukumų. Klausiausi, kaip caksi įstrigęs tarp valtelių vanduo, kaip jūroje pliuškenasi grublėtos uolienos ir vis uodžiau, uodžiau, uodžiau tą sunkų nuo drėgmės ir druskos orą. Pagalvojau, kad turbūt jūra traukia žmones dėl nenumaldomo troškimo būti kur nors kitur. Vieni prie jūros svajoja, kaip gera būtų ištrūkti, kiti – kaip norėtų sugrįžti. O jūra juk viena, nors ir daugeliais vardų vadinama; ji neša tuos norus ir svajones, jie susitinka kažkur gelmėse ar skrieja paviršiumi, sukeldami bangas. Juk iš tiesų palengvėja, patikėjus jūrai svajas – lyg išsiuntus laišką. Lieka vienintelis klausimas: kada jos pasieks adresatą.

Mintys nutrūko, kai, aptikau nuostabią įlankėlę, kurioje buvo… vaikų žaidimo aikštelė. Prie pat pat jūros.  Trumpam prisėdau ant akmens pasiklausyti vandens pliaukšėjimo ir paspoksoti į vienišą valtelę tamsoje. Besėdėdama pajutau nuostabų jausmą: nuo šalčio nutirpo nosies galiukas. Dievinu tą jausmą, kai visam kūnui šilta, o nosies galiukas tarsi cypsi: ei, kas jums pasidarė, nejau aš čia vienintelis sugebu išlikti objektyvus? Taip, nėra blogo oro, tik prastas apsirengimas, bet juk dar niekas nepasiuvo antnosių, tad nenuorama nosies galiukas galiausiai įtikino visą mano kūną, kad reikia susirasti šiltą prieglobstį. Dar nenorėjau atsisveikinti su jūra, tad nusprendžiau paieškoti ko nors pakrantėje. Tai pasirodė ne taip jau paprasta – aukštas mūras vis nesibaigė, laiptukai aukštyn dažniausiai vedė į gyvenamuosius namus, tad buvo užtverti varteliais, o kai galiausiai pamačiau šviesas ir aiškiai žmonių skrandžiais besirūpinančią įstaigą, už langų pamačiau baltom staltiesėm pasidabinusius stalelius, ant kurių blizgėjo lankytojų laukiančios taurės, o auksais apsikarsčiusiems į italus ir vokiečius panašiems klientams nugaras lankstė į pingvinus panašūs padavėjai. Mintis, kad už kavą reiktų sumokėti kokius 15 Lt, nunešė mane toliau nuo tų langų. Kiti langai dažniausiai buvo arba ten gyvenančių kroatų, arba tamsūs ir tušti, nes ne sezonas.

Beieškant jaukios kavinukės pakrantėje, mano žvilgsnį patraukė nendrės. Na, kitaip nesugalvojau pavadinti to reiškinio. Atrodo kaip nendrės, bet… jos kokių 3-4 metrų aukščio ir storio kaip įmitęs lazdynas. Prastovėjau pora minučių negalėdama atitraukti akių ir galvodama apie keistą gamtos didybę. Taip, žodis didybė čia labai tiko. Žinoma, ėjau toliau. Tiesą sakant, galvojau, kad galiausiai atsimušiu į kokius nors laiptukus ir pasirodys, kad sugebėjau išeiti kažkur už miesto. Rodėsi, kad takas veda į niekur, tik į tamsą. Visgi pačiu netikėčiausiu momentu iš už vingio išlindo turbūt pagrindinė miestelio prieplauka, pergrūsta kateriais ir kitokiais padarais, o už jos kvieste kvietė prisėsti jaukios šviesos. Pasirodė, kad mane pasitiko du restoranai ir kavinukė tarp jų. Restoranai manęs visiškai netraukė – vėl tie auksai ir pingvinai, užtat kavinukė “Kon-tiki“ pasirodė labai jauki. Štai ir sėdžiu dabar joje, mėgaujuosi kava ir šildausi stikliuku medicos.

Dėl savo/Į Jūsų sveikatą. Che, prie mano kojų susirangė milžiniškas labradoras :)

Read Full Post »

Išvyka į Kastavą

Vakaro įžanga

Atleiskite tie, kurie laukėte mūsų nuotykių, už ilgoką pauzę – po patirto streso ir nemalonumų mums reikėjo keleto dienų ramybės, apmąstymų ir drybsojimo lovose, mėgaujantis pagaliau išsikovotu/nusipirktu internetu. Nelabai kur buvom, neką tematėm, tad ir pasakot nebuvo ką.

Šeštadienį mūsų letargas pagaliau baigėsi. Tiesa, man tikrai reikėjo prisiversti išsiropšti iš lovos. Padėjo tik suvokimas, kad Kroatijoje gulėti lovoj visą dieną – nuodėmė, o ir reikėjo nuvyti nostalgiškas mintis apie tai, kad visa mano skautiška šeima dabar smagiai stovyklauja netoli Aukštadvario ir kaip norėčiau būti su jais. Tad ilgai nesvarsčiusios su Mortuke išsiruošėm miestan, nusprendusios, kad už visą praeitą savaitę reiktų sau kaip nors atlyginti, o negalėjom sugalvoti nieko geresnio už jūros gėrybių salotas “Grinc&Guc’e“. Čia tos pačios nuodėmingai skanios ir sąlyginai pigios salotos (35 Kn).

Padavėjai mus jau gerai pažįsta, tad vis eidami pro mūsų staliuką pakalbindavo, kol galiausiai paklausė, kodėl mes tokį savaitgalį sėdim čia, mieste. Pasirodo, savaitgaliui visa Rijeka išsidangino į užmiestį – Kastav miestelyje vyko kažkokia šventė (tiesa, taip ir neišsiaiškinom kokia).  Paaiškėjo, kodėl visas miestas atrodė lyg išmiręs – beveik niekur nebuvo matyti žmonių, net kavinės pustuštės. Ėmėm klausinėti padavėjų, kaip mums ten nukakti. Patarė vykti su taksi. Šį variantą iškart atmetėm. Tuomet pasakė, kad iki ten turėtų važiuoti autobusas, gal net nemokamas, bet koks tiksliai, nežinojo. Jie kaip pamišę važinėja su taksi.

Neaiškumai, kaip nuvykti į puotą kiek atėmė ryžtą, bet mes buvom paragintos: “Ei, damos, jums reikia avantiūrų, kitaip nieko čia nepamatysit!“ Kas teisybė, tas ne melas, tad suplanavom, kaip eisim į autobusų stotį klausti tikslios informacijos, bet čia nuo gretimo staliuko pasigirdo: “Merginos, jūs į Kastavą? Puiku! Mes irgi! Galite važiuoti su mumis!“ Mus kvietė prisijungti visai smagi kompanija: trys vyrukai ir viena moteris. Turbūt labiausiai mus nudžiugino tai, kad tarp jų buvo viena moteris :) Nusprendusios, kad “saugu“, priėmėm kvietimą, ta proga mums dar ir alaus užsakė – kad jų laukti nebūtų nuobodu.

Čia, prieš tęsiant istoriją reikėtų paminėti tam tikrus kroatų bendravimo ypatumus. Kroatai labai daug laiko praleidžia kavinėse ir visada sąskaita apmoka vienas žmogus.  Kitą vakarą moka kitas ir t.t. Taigi, jei jus pakviečia prisijungti kroatų kompanija, greičiausiai jus ir pavaišins. Mes buvom priimtos kaip jų viešnios, tad vaišinomės. Pliusas: taupai pinigus. Minusas: gali tekti peržengti savo galimybes, jei nenori įžeisti jų vaišingumo.

Taigi. Gurkšnojant prie mūsų prisiplakė vienas gerai įkaušęs ir itin “galantiškai“ nusiteikęs vyriokas, kuriam Morta akivaizdžiai labai krito į akį. Kroatas, 33 m. gyvenantis italijoje, viso turintis kokių 40 metelių. Aha, daugiau nieko sakyti ir nebereikia. Vakaras su juo baigėsi taip, kad jis Mortai prieš nosį padėjo savo BMW raktelius ir prieš mūsų valią užsakė mums alaus, kurio taip ir neparagavom. Teko žvilgsniais kviestis į pagalbą padavėjus, nes dėmesys pasidarė pernelyg intensyvus, o galiausiai mūsų naujieji vakaro draugai nebeištvėrė ir palikę puspilnius bokalus išsitempė mus iš kavinės, nes matė, kad gerbėjas nepasitrauks.

Avantiūra

Drąsiai galime sakyti, kad leidomės į avantiūrą. Mat mūsų vakaro draugai ne tik pavakarieniaut buvo atėję į “Gric&Guc“, bet ir alučio pagurkšnoti. Tai, kaip staigiai jie pašoko nuo staliuko ir paragino “Greičiau, jau reikia važiuoti“, leido mums manyti, kad kažkas atvažiavo mūsų pasiimti, draugai ar taksi. Kur tau! Atėjom prie automobilio ir jie pradėjo svarstyti, kuris vairuos! Be to, mes buvom šešiese. Susižvalgėm, bet kelio atgal nebebuvo, tad įlipom ir… išvažiavom. Galvojau, kad apsi… iš baimės, kai ties kiekvienu posūkiu vairuotojas sakė “ups“, visas ekipažas stengėsi padėti vairuoti ir t.t. Kažkokiais būdais pravažiavę pro pora policijos ekipažų (galvojau, kad jei sustabdys, tai būsim deportuotos), atsidūrėm Kastave ir… vairuotojas atbuliniu stuktelėjo į kitą automobilį! Na juk negalėjo būti kitaip, tiesa? Džiaugėmės tuo, kad avarija buvo tik tokia – realiai niekas nenukentėjo, tik vairuotojo piniginė palengvėjo 500 Kn. Tai vakaro anaiptol nesugadino. Kolegos kroatai pakeiksnojo kito automobilio vairuotoją ir tempėsi mus kartu į šventės sūkurį.

Čia šiaip nuotrauka iš tam tikros teritorijos, kurią reikėtų traktuoti kaip diskoteką, tačiau skirtumo tarp to, ką matote čia ir ką mes matėme gatvėse – jokio. Visur vaikščiojom susikibę traukinuku. Šventimo pobūdis irgi įdomus: tikslas – apkeliauti kuo daugiau “punktų“, ten prasigrūdi iki baro, nuperki rinkinėlį savo kompanijai ir brauniesi atgal, tikėdamasis, kad minia tavo draugų nenunešė gerokai į šoną. Rrrr, egzotika. Mus čia atvežė turėdami vienintelį tikslą – mes turėjom paragauti medicos. Medica – kažkas panašaus į mūsų krupniką, tik alkoholio nesijaučia, nors turi 45 laipsnius (jau jaučiat pavojų, tiesa?). Taigi, mes ir paragavom. Kaip kokie tai asocialūs asmenys – tarpuvartėj, nes ten radom kiek mažesnę spūstį.

Drįstu teigti, kad čia mūsų vakaras ir mūsų naujųjų pažįstamų vaišingumas tik prasidėjo, nes, kaip jau sakiau, reikia eiti nuo “punkto“ prie “punkto“. O atsisakyti – nevalia. Juk jie mus čia atsivežė kaip viešnias!

Ir taip dar keliuose “punktuose“… Beje, viename jų mane nepaprastai sužavėjo medicos pateikimo būdas ir gėrimo tradicija. Gėrimas pateikiamas stikliukuose iš ledo. Tokiu atveju gėrimą reikia gerti greitai, kol stikliukas neištirpo, o pačią tarą gerai užsimojus mesti žemėn, kad ištykštų. Labai smagu :)

Jei pažaisite žaidimą “surask vieną skirtumą“, nuotraukoje galit pamatyti, kas nutinka, jei stikliukas tavęs laukia pernelyg ilgai. Vakarui bėgant galima buvo pasidžiaugti, kad mūsų vairuotojas teišgėrė tik pora stikliukų ir vieną alaus. Turint omeny, kad mes ten prabuvom iki neblogų paryčių, tai nebuvo pats blogiausias variantas.  O kai po ilgų įtikinėjimų ir nepavykusių atsisakinėjimų mūsų draugai kroatai pamatė, kad mums jau TIKRAI nė per kurį galą nebetelpa jų vaišingumas, nusivedė mus į tą teritoriją-diskoteką, kad mažumėle išsigaruotume. Čia galite pamatyti ir linksmutį mūsų vairuotoją :))

Aha, būtent šitas dėdė banginio ūsais :)

Dar būtų galima paminėti mano mažąjį nuotykį, palikusį man oi kokį įspūdį. Viską pasako pati nuotrauka:

Aha, o už poros metrų ir patys policininkai stovėjo. Įsivaizduojat, kad taip būtų galima padaryti Lietuvoje? Aš tai ne. Bet man buvo liepta atsipalaiduoti ir prisėsti pailsėti. Paklausus, o kaip visgi policininkai reaguos, man buvo atsakyta: “nežinau, bet šventė ir jiems yra šventė“.

Dar apie bendrą atmosfera galima būtų pasakyti tiek, kad nerealus jausmas, kai stovi suspaustas minioje, o visi aplinkui visa gerkle dainuoja kroatiškas dainas. Jie turi laaaabai gerų dainų ir visi jas žino. Turbūt lengviausia būtų įsivaizduoti Kaziuko mugę, kur visi geria alų, vyną arba krupniką ir visa gerkle dainuoja Mikutavičiaus, Mamontovo, Kernagio ir Anties dainas. Turbūt būtų kažkas panašaus.

Reziumė

Parsiradom paryčiais. Neįtikėtina, bet saugiai ir jau be jokių avarijų. Pristatė iki pat bendrabučio durų. Kadangi visiems buvo smagu susipažinti, kroatė paprašė mano telefono numerio, kad dar galėtume susitikti. Smagu, nes tai buvo pirmoji reali pažintis su vietiniais.

Kita diena buvo sunki. Kiekviena kūno ląstele jautėm kroatų vaišingumą, o didelio apetito – ne. Dar pamatėm, kokie purvini mūsų batai, drabužiai, rankinės, žodžiu viskas. Ištepliota purvu nuo trankymosi į sienas prieš savo valią ir lipnu nuo medicos.  Eilinį kartą supratau, kaip ne mano stilius yra masinės išgertuvės, kai aplinkui vemia ir sisioja ant sienų, o paskui voliojasi ant to paties grindinio šiltutėliai paaugliukai. Ir kad diskotekos su bumčiku, nuo kurio širdis kalatojasi irgi ne man. Bet, velniai rautų, smagu buvo! Taigi pamatėm, kaip kroatai “tūsinasi“!

O šįryt sulaukėm žinutės, kurioje buvo klausiama, ar mes tikrai norėtume pamėginti susirasti darbą Kroatijoje ir gavom numerį moters, ieškančios darbuotojų studentų. Kai sukaupsim ryžto, būtinai paskambinsim :)

Read Full Post »

Kroatija. Kas siutina?

Čia pateikiami vakarykštės dienos įvykiai. Taigi, mūsų rugsėjo 29-oji:

Va šiandien tai apturėjom dieną. Kunkuliuoja pyktis, norisi rėkti visus žinomus rusiškus, angliškus ir kroatiškus keiksmažodžius ir ką nors spardyti, pvz., vyrą iš registratūros. Kad galėtumėte labiau suprasti, iš kur toks pyktis, turėtumėte turėti omenyje, kad pirma, laukėm, kada prasidės paskaitos, nes norėjosi nebe laisvo grafiko, peno smegenims ir kad būtų kur nukreipt mintis, kurios vis skrieja namų link nuo nelabai turėjimo ką veikt, ko pagrindinė priežastis – pinigų stygius; antra, šiandien lygiai dvi savaitės mūsų kasdienio svaigimo apie internetą kambaryje, troškom jo kaip velniai žino ko, kad nebereikėtų leisti pinigų, kurių ir taip mums trūksta, kavinėse už tai, kad galėtume prisijungti prie interneto, kad galėtume palaikyti ryšį su namais, kurių mums trūksta ir kurie glemžiasi mūsų mintis, kad ir kokios veiklos beprisigalvotume. Abi turėjom savų priežasčių, kodėl mums mirtinai reikėjo to nelemto visagalio interneto. Taigi, turėdami omeny tokią mūsų savijautą ir lūkesčius, galite skaityti, kas gi šiandien nutiko.

Nervas nr.1: Kas atspės, kas atspės? Netikėta, bet tai ta pati geriausia mūsų draugė – biurokratija! Negi nustebote? Po ilgo ropštimosi į kalną stačiomis gatvelėmis ir krūvomis laiptų, 10 val. ryto jau buvom fakultete, visos spirgėdamos, kad gausim internetą ir studentų knygeles. Atstovėjom eilutę, o jai pasibaigus buvom apdovanotos milžiniška krūva popierių. Valio!!! Nerealus gėris yra tai, kad už studento knygelę reikia sumokėti 100 Kn (50 Lt)! Plius, trankėmės ieškodamos pašto, kuriame galėtume palengvinti savo pinigines. Po šio didžio malonumo grįžom prie fakulteto, sėdom ant suoliukų ir, giliai įkvėpusios, kibom pildyti tos šūsnies popierių. Garbės žodis, tiek kartų savo vardo, pavardės ir kitų duomenų dar nesu vienu kartu rašiusi, net kai kūriau savo parašą. O kiek visko nesupratom, ką mums ten reikėtų užpildyti :)) Bet ir tai mūsų ūpo dar nesužlugdė ir ryžtingai nukeliavome vėl atstovėti ilgą eilę. Juk tuoj gausim prisijungimo prie interneto duomenis!!! Taigi, baigusios tvarkytis su popieriais, nutursenom paskui moterėlę prie IT kabineto.

Dienos pliusiukas: Moteriškė, kuri mums įteikė šūsnį popierių ir vėliau padėjo baigti juos pildyti buvo iš tiesų labai maloni ir paslaugi, nors ties jos langeliu eilė buvo ilgiausia ir vis ilgėjo.

Dienos pliusas: Kontuperastai. Ooo, mes juos didžiai pamilom. Labai linksma kompanija. Visą laiką, kol buvo tvarkomi mūsų duomenys, prapliurpėm apie Lietuvą, kalbas, pasiklausėm istorijų apie kažkokį kompiuterinį žaidimą, nors nieko nesupratom, dar buvo užsiminta apie krepšinį… buvo iš tiesų žiauriai linksma. Išėjusios dar kurį laiką smagiai kikenom.

Dar vienas dienos pliusiukas: turėjom laisvą pusvalandį iki paskaitos, tad užregėjom gerą knygyną su gerom nuolaidom. Grįžom į niūrią realybę: Neturim pinigų.

Nervas nr.2: Nejučia atėjo laikas ir į paskaitą, tad nužingsniavom kupinos vilčių, kad va dabar tai mokysimės. Eeemm. Trečioji mūsų grupės narė – Ivana iš Australijos, turinti kroatiško kraujo ir su mama namie, kiek žinom, kalba kroatiškai, be to, pirmakursė, studijuojanti kroatų kalbą universitete. Ne, tai nėra problema. Problema tai, kad ji ne „šiek tiek“ prasčiau už mus kalba kroatiškai, kaip mes buvom perspėtos. Ji labai sunkiai kalba kroatiškai. Nesupranta net tokių žodžių, kaip „daiktavardis“ ar „veiksmažodis“. Apie kokius bendrus mokslus gali būti kalba? Mes juk verčiam „Osmaną“!! Dėstytojos veidas kokiai pusei minutės suakmenėjo tai išgirdus ir ji ėmė dirsčioti į Ivaną, tad tikim, kad mus atskirs, bet tai šiandienos dviejų paskaitų, judančių vėžlio žingsniu nepaįdomino. Gerokai nusivylusios patraukėm namo, bet mus guodė mintys, kad paminėjusios „Osmaną“ turbūt išlošėm semestro Kroatijoje vertus mokslus, be to… juk pasijungsim internetą!

Nervų sprogimas nr.1: Trumpa priešistorė tokia, kad kai prisiregistravom bendrabutyje pačią pirmą dieną Rijekoje, registratorės paklausėm apie internetą ir ji mums pasakė, kad užtenka gauti prisijungimo duomenis universitete ir turėti kompiuterius. Tuomet mums registratūroj įteiksią CD su reikiama programa ir informacija, kaip prisijungti ir valio! Prisimenant mokslus Zagrebe, mums net nekilo abejonių, kad gali būti kitaip, tad vos grįžom į bendrabutį, Morta iškart registratūroje paprašė dviejų kabelių internetui (nes kambaryje, priešingai, nei Zagrebe, jų neradome) ir kompakto. Jau minėjom, kad moterys Kroatijoje žemesnė kasta? Taigi. Vyras registratūroje pradėjo juoktis ir šaipytis iš mūsų, kad brangiai mums tai kainuosią, tuomet pasinėrė į pokalbį telefonu, o taip pat prie registratūros langelio stovėjusiam vyrukui leptelėjo: „pasakyk tu joms [toms vištoms (aut. pastaba)]“. Studentas buvo normalus žmogus ir paaiškino (jė! pagaliau kas nors paaiškino!), kad kabelius turime nusipirkti pačios, o jie tekainuoja ~10 Kn, tad nieko čia labai baisaus. Negaliu apsakyti mūsų įniršio, nes ta tetutė iš pirmo vakaro mums ir apie naktinius autobusus, kurie neegzistuoja ir apie dar kažką priskiedė, o tas senis registratūroj absoliučiai išjuokė ir pasijutom bele kaip pažemintos. Kaip ten bebūtų, kuo skubiau išlėkėm iki artimiausio prekybos centro. Per tą įniršį ir skubėjimą net neužsukom į kambarį pasiimti daugiau pinigų.

Dienos gėda: Ne, tai nebuvo pažeminimas, kurį jautėm, kai iš mūsų atvirai šaipėsi senis. Parduotuvėje pamatėm, kad kabeliai kainuoja gerokai daugiau, nei 10 Kn. Buvo tik vienas trumpesnis kabelis už 32 Kn, o kitas pigiausias kainavo 55 Kn. Na ką gi. Tikėdamosis, kad perkam tikrai tuos kabelius (bent jau grąžinti juos būtume galėjusios), patraukėm prie kasos. Sumokėjau 32 Kn už pirmąjį kabelį, o tada atėjo eilė antrajam. Morta nežinojo, kiek turi pinigų kortelėje, tad pamėgino sumokėti, bet sąskaita nebuvo pakankama. Uf. Na ką. Negi taip lengvai pasiduosim? Sukrapščiau 13 Kn grynais :)) Paprašėm, kad iš Mortos kortelės pamėgintų nuskaityti 32 Kn. Dabar paskaičiuokite :))) Nei man, nei Mortai (juk mes filologės, skaičiai nėr mūsų stiprybė), nei pardavėjai(!) laiku nešovė į galvą, kad trūks dar 10 Kn. Ką gi, tuomet į trasą stojo mano kortelė, nors buvau praktiškai įsitikinusi, kad iš jos išsiėmiau viską iki paskutinio lito :)) Visgi stebuklas įvyko ir mes, turėdamos net du laidus, besikeikdamos iškurnėjom atgal į bendrabutį. Kadangi Mortą gąsdina mano vis dar ganėtinai lietuviški vaikščiojimo per perėjas įpročiai, ėmėm juokauti apie draudimą (beveik susilažinom, kad savąją išmoką gausiu pirmoji). Galiausiai Mortukė nusprendė, kad jau norėtų gauti pusę draudimo sumos kaip moralinę kompensaciją. Pasakiau, kad moralinė kompensacija bus tai, kad mums lyg ir žada sumokėti stipendiją ir už rugsėjo mėnesį, bet Morta taikliai pastebėjo, kad su jų tempais galim jos nesulaukti ir iki semestro pabaigos. Mintys, kaip galėtume išleisti tokią visai mielą dūšiai sumą, kiek pradžiugino mūsų moteriškas širdeles, bet greitai vėl grįžom į realybę: nei pinigų kišenėj, nei vakaras baigėsi.

Galutinis nervų sprogimas: Kas gudrus, jau atspėjo – šiandien mes prie interneto taip ir nesugebėjom prisijungti. Mortai programą išvis atsisakė instaliuoti, o man ji paprasčiausiai neveikė. Neatlaikiusi įtampos kambaryje, mano sugyventinė iškeliavo trumpam pasinaudoti prie prakeiktosios registratūros esančiu kompiuteriu. Netgi su internetu, labai trumpam. Ko tik aš nebandžiau likusi viena. Nesuskaičiuosiu, kelias dešimtis kartų mėginau vis iš naujo, viską tikrinau, ar padariau būtent taip, kaip rašoma tame gide blondinėms, bandžiau daryti bele ką, ką tik sugalvojo mano menkas kompiuteriniuose reikaluose protelis, bet viskas veltui. Po dviejų nevilties valandų, kone pradeginus žvilgsniu to blondinių gido, užbombardavus savo brangiausiąjį nevilties ir įsiūčio ant visos kroatų nacijos žinutėmis bei išspaudus vieną kitą niekuo nepadėjusią ašarą, šiaip ne taip pasidaviau, nes pradėjo belstis protelis, kuris pasakė, kad rytoj galėsim užsiropšt į tą kalną pas linksmuosius kontuperastus, o jie turbūt per daugiausiai 15 min. viską sutvarkys. Be to, jaučiausi pavargusi nuo nervų ir pykčio, o galiausiai ir bejėgiškumo jausmas patapo toks didis, kad kone dusino. Galiausiai grįžo ir Morta. Dar labiau pridusus ir nekęsdama ne tik kroatų, bet ir paties interneto.

Reziumė: pašaliniam skaitytojui gal toks nervų protrūkis ir pasirodys juokingas, tačiau, būkite geri, nesijuokite. Laikau save nepataisoma optimiste, o gal šiaip esu naivoka, bet šiandienos buvo gerokai per daug: mūsų itin paprasti lūkesčiai žlugo, pažadai nebuvo įgyvendinti, o mes pačios buvom išjuoktos. Oficialiai pareiškiu: tai buvo blogiausia diena iš visų kadanors kokiomis nors aplinkybėmis praleistų dienų Kroatijoje. Gerai bent, kad rašymas apie tai nuramino nervus. Ačiū, kad skaitote. Labos nakties su šiaip ne taip dieną išgelbėjusiais Sigur Ros.

Read Full Post »

Kroatija. Kas blogai?

Manau, pagyvenom čia pakankamai laiko, kad galėčiau papasakoti ne tik apie smagumus Kroatijoje, bet ir kas man čia nepatinka.

Pradėsiu nuo bendrabučio. Jo minusas: bendrabutis stovi tarp dviejų gatvių.  Dėl karščio turime laikyti langus visada atidarytus, ypač naktį, kad į kambarį patektų naktinės vėsumos. O tai reiškia, kad užmigti sunku, o pabusti lengva dėl intensyvaus eismo. Na, dar kažkada pabudau nuo to, kad suūkė į uostą įplaukęs laivas. Taip, uostas nėra toli. Maža to, šiandien su Morta pabudom nuo to, kad kažkas mėgino atrakinti mūsų kambario duris. Pasirodo, valytoja atėjo pakeisti patalynės. Pradėjo piktintis, kaip čia mes galim miegoti, nes jau 11 val., puolė veržtis į kambarį ir t.t. Smagu, kad mums nereikės 4 su puse mėnesio gyventi tuose pačiuose pataluose, bet gal galima būtų tikėtis nors truputėlio privatumo? Juk mums nebūtų sunku kur nors pristatyti savo patalynę kas 15 d. ir pasiimti naują nerodant, kaip mes gyvenam visiškai nepažįstamai moterėlei su raktais nuo mūsų kambario. Dabar jau tikrai jausiu daugiau pagarbos užrakinamam stalo stalčiui ir tik tikėsiuosi, kad to rakto ji neturi.

Eismas. Jie važinėja kaip psichai. Jie važinėja kaip psichai ištisą parą. Šito miesto keliai niekada nemiega! Rijekoje praktiškai visos gatvelės yra siauros. Juostos irgi yra siauros. Jie vairuoja kaip pamišėliai (net – o gal ypač – autobusų vairuotojai), o gatvės pilnos motociklų ir motorolerių, kurie siaubingai burzgia. Naktimis jaučia poreikį lakstyti nerealiais greičiais, prariaumodami per visas gatveles. Kadangi gatvelės dar ir apgrūstos triaukščiais pastatais, susidaro neblogas aidas. Žodžiu, triukšmas nerealus.  Ai, ir dar. Pėstieji čia vargu bau, ar turi kokių nors ypatingesnių teisių. Neik per pėsčiųjų perėją, jei už kokio 50 m automobilis. Arba greitai bėk. Nes kitaip maža kas gali atsitikti. Pora kartų per savo lietuviškus vaikščiojimo per perėjas įpročius (kurie anaiptol nėra pamišėliški, tiesiog laikantis KET) vos nepražuvau.

Biurokratija. O taip. Įsivaizduokite visas lietuviškos biurokratijos subtilybes ir pridėkite gerą dozę pietietiško -izmo – štai jums puikus rezultatas. Tiesa, milžiniškas pliusas – net tetutės miesto susisiekimo įmonėje “Autotrolej“ yra itin malonios ir su šypsena mojuoja tau prieš nosį popieriukais, tačiau vis tiek aš neturiu mėnesinio bilieto, nes manęs, anot jų, čia neturi būti. Be to, jau dvi savaitės, kaip mus mėgina pasiekti stipendijos, o mokesčiai už įvairius dalykus (transportas, studentų knygelės, bendrabutis, nuotraukos ir t.t.) plūste plūsta šimtais kunų. O ir interneto vis nesulaukiam. Tiesa, mums pažadėta, kad rytoj galėsim atsiimti savo studentiškas korteles, o kartu ir gausim internetą. Tikėkimės, kad šis pažadas mūsų nenuvils.

Dar mačiau, kaip vidury baltos dienos apiplėšė vieną turistę. Maža to, kad vidury baltos dienos, tai dar ir vidury autobuso stotelės, kurioje laukė nemažai žmonių.  Pliusas bent tas, kad vagį nusivijo keletas vyrukų, bet nuo šiol stipriau spaudžiu rankinę ir stengiuosi įsivaizduoti, kad aš čia vietinė. O šiandien iš pravažiuojančios mašinos (jau vien jos riaumojimas buvo nejaukus) kažkoks vyrukas taip suriko važiuodamas pro mus su Morta, kad vos negavau širdies smūgio, o visas kūnas nuėjo pagaugais. Bet šitie punkčiukai gal nėra labai Kroatijos ypatumai.

Na, o didžiausias minusas – kad Kroatija nėra Lietuva. Ar bent jau kad joje nėra mūsų mamų, draugų, Draugų, visokių kitokių gėrių ir ♥.

Bet juk mes nepražūsim. Rytoj prasideda mokslai, kurie nuvys daugelį liūdnų minčių, o ir išties tikimės jau turėti internetą savo kambary.

Hau!

Read Full Post »