Tai ką veikiam?

Štai sėdau prisėdau aprašyti vakarykštę/šiandienykštę dieną. Zurbaitės dienos įrašas jau viešai paskelbtas, todėl ir aš nutariau neatsilikti.

Mano diena prasidėjo nuo pietų,  turint omeny, kad atsikėliau 13.30h vietos laiku. Kambariokė dar miegojo, todėl nusprendžiau pietus pavalgyti VIENA. Vėliau paaiškėjo, kad šiai svajai nebuvo lemta išsipildyti. Eilė iki maisto buvo kaip per nemokamų telefonų dalinimo šventę. Bet man laukimo laikas “neprailgo“, nes štai kur buvęs, kur (geriau būtų) nebuvęs mane užkalbino už manęs stovėjęs jaunuolis. Pastebėjau ir anksčiau, kad ko tais labai nervingai trypčioja, bet kai užkalbino, dar juokingiau pasidarė – jis pasiteiravo, gal aš būsianti tokia miela ir pasakysianti  jam, kur persikėlė  restoranas “Molekulė (!?)“ , nes jo nebėra toj vietoj, kur jis turėtų būti. Na, man dingtelėjo mintis, kad jis turbūt taip juokauja ir bando mane užkalbinti skaldydamas kažkokius savo fizikinius  bajerius .  Bet man užteko pasakyti iš kur aš, ir reikalai pajudėjo. Kaip vėliau išsiaškinau, toks restoranas tikrai egzistavo. Beje,  norint Kroatijoj susipažint su kokiu jaunuoliu, tereikia pasakyt, kad esi užsienietė.  Nesuprantu kodėl, bet turbūt tai veikia.. Vienu žodžiu, teko valgyti kartu su juo. Tiesa, nepasirodė jis labai kalbus ir valgė trigubai lėčiau už mane. Bet pokalbis nebuvo toks jau nuobodus, juk visą laiką šnekėjau aš. O aš sau esu visai nebloga pašnekovė :) Tiesa, pavyko išpešti visai neblogos informacijos apie gerus klubus Rijekoje, taigi, sąlyginai gerai papietavau.  Tik vat su atsisveikinimu buvo kiek sunkiau…Jis niekaip nenorėjo manęs paleisti,  atrodė truputį kaip maniakas, todėl savo telefono numerį “kažkaip netyčia pamiršau“ ir susitarėm susitikti per vakarienę, į kurią taip ir nenuėjau (o jis turbūt rymojo ir laukė..).

O nenuėjau todėl, kad kažkaip po pietų priguliau ir pamigau truputį. Tada išleidau Giedrę pas jūrą ir dar truputį pamiegojau.  Bet supratau, kad nenoriu viena sėdėt namie, kai viskas miestas tūsinasi.  Ir kaip tik gavau draugo žinutę, kviečiančią prisijungti prie nuotykių paieškos. Taigi išvažiavau.

Pirmiausia nuėjom į naują ir jau mano pamėgtą barą “Grinch“. Primena neblogą skylę, bet atmosfrera – puiki (barmenė su baro savininku šoka valsą, aplinkui bėgioja lankytojų šunys ir t.t) Viskas puiku neskaitant to, kad nėra kuo kvėpuot – kaip žinia, įstatymas, draudžiantis rūkyti kavinėse kroatams galiojo 2 savaites..taigi dabar VISI VISUR  rūko. O tai man yra baisiai nepatinkantis dalykas.  Plepėjom ten, kol gavom pakvietimą prisijungti prie kitų “kažkokių“ draugų, nes pas kažkurį – PLOTAS! Pasijaučiau smagiai, lyg grįžus į ankstyvos jaunystės laikus ir mes išskubėjom.

Nukakom į butą Rijekos centre, o ten jau pamačiau pažįstamų veidų, kuo iš tikrųjų labai apsidžiaugiau. Na, paskui iš karto sekė susipažinimo su visais scena, kuri susideda iš klausimų ir komentarų: Kokia kalba šnekėsim? LIETUVA? O kas tave vertė pasirinti tokį dalyką? Spaudžiu ranką už drasą. Tai tipo, tau čia šalta? Tu gi iš LIETUVOS! + pajuokavimai apie mano vardą, ko išvengti čia neįmanoma, jei nori susirasti draugų. Dėl vardo: dauguma žmonių čia kalba itališkai, o iš šios kalbos išvertus, mano vardas reiškia “mirusi“. Na, tai jiems ir man pačiai yra gana šmaikštu.

O ten publikos buvo įvairiausios, bet svarbiausi – svečiai iš Kastavo (miestas, kuriame svečiavomės, kai buvo šventė). Nors iš tikrųjų, tai ne tiek patys svečiai visiems rūpėjo, o jų dovanos. Sakoma, kad pati geriausia Kroatijoje gaminama medica (rakija iš medaus) – būtent iš ten. O jei dar naminė – padėk, Dievuli. O  medicos svečiai turėjo pakankamai – visą butelį nuo “Kokakolos“.  Žiauriai smagiai pasėdėjom, paplepėjom, chebra išmoko lietuviškai, suorganizavo mums visokių smagybių, išvykų į nacionalinius parkus, suplanavo mūsų Kalėdas ir t.t :) Bet kai visos šnekos išsikvepia, tai yra ženklas, kad per ilgai užsisėdėjom. Taigi, išėjom baliavot toliau.

Pirmoji destinacija – “Palach“. Visų “normalių“ Rijekos žmonių susibūrimo vieta. Ten buvo dar labiau prirūkyta, nebuvo “Kažko Tokio“, muzika buvo prastoka ir išvis viskas greitai pasibaigė ten. Jie tiesiog paima ir įjungia šviesas, kaip kad mokykos diskotekoj.  Bet mes ne iš kelmo spirti ir neisim gi namo nepašokę. Tokioms užgaidoms visada yra viena vieta – laivas/klubas/baras ir t.t “Nina“. Publika nekokia, bet jei esi su savo draugais, tai koks gi skirtumas. Ten buvo apdovanojami prieš tai vykusio karaoke nugalėtojai. O tai man kątik suponavo mintį, kad kitą ketvirtadienį ten būsiu ir aš :)

Labai smagiai ten pasišokom ir visi vieningai nusprendėm, kad būtų pats laikas pavalgyti. Visi išėjo valgyti picos, tačiau manęs tas nesužavėjo ir aš prisiminiau praeito savaitgalio nuotykius, kai 5 ryto prie Nacionalinio Teatro valgėm karštus burekus su mėsa. Aš jų baisiai užsimaniau ir net sutikau ištvert dar pusę valandos nevalgius, kad tik galėčiau suvalgyti bureką. O juos parduoda nuo 5 ryto. Iš didelės kompanijos likom trise, bet su  maistu rankose. Laukti buvo verta. Aš turbūt dar nieko tokio skanaus nesu valgius :)

Visa chebra išėjo atgal į butą. Supratau, kad gal jau noriu miego, be to, buvo šešta valanda ryto, šalta ir kažkaip jau ne taip linksma.  Apsidžiaugiau, kad važiuoja autobusai ir patraukiau namo į šiltą lovą. Beje, spėkit, ar miegojo Zurbaitė, kai aš grįžau?? Ne-a.  Ji žiūrėjo South Park’ą.

Nieko keisto, kad šiandien atsikėliau 14.00. Pirma mintis – valgyti. Pirmas vaizdas valgykloj – JIS,  laukiantis manęs turbūt nuo praeito ryto (juk visitek kada nors ateisiu valgyt). Teko prašyti, kad Giedrė pabūtų mano priedanga.

P.S. Mykolai, tu nerealus. Beveik ašarą išspaudžiau, kai Giedre ištraukė tavo atsiųstas nuotraukas. :) Jūs šaunuoliai.

Read Full Post »

Šiandiena: naktis, Opatija ir jūra.

Pavakary išsiverčiau iš lovos, kiek apsitvarkiau ir iškeliavau kaip katinas. Mane kvietė jūra.

Sėdau į 6 autobusą, pavažiavau iki centro, užkrimtau mėgstamojo pizza cut už 6 Kn, nusipirkau bilietą į abi puses antrajai zonai už 22 Kn ir nutapnojau į stotelę laukti 32 autobuso, važiuojančio Lovrano kryptimi. Išlipau Opatijoje. Mes čia buvom su Morta – dar neprasidėjus mokslams atvažiavom čia pasidegint ir išsimaudyt jūroje, nes Rijekoj paplūdimių nėra (bent mums taip sakė). Nuotraukas ir trumpą aprašą įkelsiu vėliau, kaip ir pasakojimą apie Bitlus rokenrolo mieste bei dar šį bei tą.

Kaip žinia, pietuose labai greitai sutemsta, tad apie 19 val., kai išlipau Opatijos centre, jau buvo tamsu kaip nakčiausią naktį. Jūra jau ne šaukė, o klykte klykė, kad ateičiau pas ją, tad perėjau per gatvę ir ėmiau leistis stačių laiptukų labirintais. Kiek nusivyliau, kai pagaliau išvydau Adriją – ji buvo rami, bangavo ne ką daugiau nei Arino ežeras šiek tiek vėjuotą dieną. Visgi giliai įkvėpiau vėjų neblaškomo sūraus oro, kvepiančio jūros ežiukais, nužvelgiau horizonte mirgančius tūkstančius Rijekos žiburių ir prisėdau ant suoliuko šilčiau apsirengti. Įsiniurkiau į bliuzoną, užsisagsčiau paltuką ir kartu su šiluma ėmė plūsti ramybė. Nusprendžiau pasivaikščioti pakrante.

Opatija man rodėsi kaip milžiniška viduramžių tvirtovė,  grakščiai ir tuo pačiu kažkaip nerangiai užsiropštusi ant uolų, o jūros pakrantė – lyg apsauginė siena. Vienintelis skirtumas tarp tvirtovės ir Opatijos – siena čia buvo žemiau už pačią tvirtovę. Maždaug dviejų metrų pločio takas, vietomis grįstas baltais uolienų luitais, vietomis nulietas iš betono, vingiavo lyg norėdamas išsisukti tai nuo miesto, tai nuo jūros. Eidama negalėjau negalvoti, kad čia turėtų būti tikras įsimylėjėlių rojus: nuo tako kyla ir leidžiasi daugybės laiptukų, visur pilna mažų įlankėlių su suoliukais, arkų ir kitų jaukumų. Klausiausi, kaip caksi įstrigęs tarp valtelių vanduo, kaip jūroje pliuškenasi grublėtos uolienos ir vis uodžiau, uodžiau, uodžiau tą sunkų nuo drėgmės ir druskos orą. Pagalvojau, kad turbūt jūra traukia žmones dėl nenumaldomo troškimo būti kur nors kitur. Vieni prie jūros svajoja, kaip gera būtų ištrūkti, kiti – kaip norėtų sugrįžti. O jūra juk viena, nors ir daugeliais vardų vadinama; ji neša tuos norus ir svajones, jie susitinka kažkur gelmėse ar skrieja paviršiumi, sukeldami bangas. Juk iš tiesų palengvėja, patikėjus jūrai svajas – lyg išsiuntus laišką. Lieka vienintelis klausimas: kada jos pasieks adresatą.

Mintys nutrūko, kai, aptikau nuostabią įlankėlę, kurioje buvo… vaikų žaidimo aikštelė. Prie pat pat jūros.  Trumpam prisėdau ant akmens pasiklausyti vandens pliaukšėjimo ir paspoksoti į vienišą valtelę tamsoje. Besėdėdama pajutau nuostabų jausmą: nuo šalčio nutirpo nosies galiukas. Dievinu tą jausmą, kai visam kūnui šilta, o nosies galiukas tarsi cypsi: ei, kas jums pasidarė, nejau aš čia vienintelis sugebu išlikti objektyvus? Taip, nėra blogo oro, tik prastas apsirengimas, bet juk dar niekas nepasiuvo antnosių, tad nenuorama nosies galiukas galiausiai įtikino visą mano kūną, kad reikia susirasti šiltą prieglobstį. Dar nenorėjau atsisveikinti su jūra, tad nusprendžiau paieškoti ko nors pakrantėje. Tai pasirodė ne taip jau paprasta – aukštas mūras vis nesibaigė, laiptukai aukštyn dažniausiai vedė į gyvenamuosius namus, tad buvo užtverti varteliais, o kai galiausiai pamačiau šviesas ir aiškiai žmonių skrandžiais besirūpinančią įstaigą, už langų pamačiau baltom staltiesėm pasidabinusius stalelius, ant kurių blizgėjo lankytojų laukiančios taurės, o auksais apsikarsčiusiems į italus ir vokiečius panašiems klientams nugaras lankstė į pingvinus panašūs padavėjai. Mintis, kad už kavą reiktų sumokėti kokius 15 Lt, nunešė mane toliau nuo tų langų. Kiti langai dažniausiai buvo arba ten gyvenančių kroatų, arba tamsūs ir tušti, nes ne sezonas.

Beieškant jaukios kavinukės pakrantėje, mano žvilgsnį patraukė nendrės. Na, kitaip nesugalvojau pavadinti to reiškinio. Atrodo kaip nendrės, bet… jos kokių 3-4 metrų aukščio ir storio kaip įmitęs lazdynas. Prastovėjau pora minučių negalėdama atitraukti akių ir galvodama apie keistą gamtos didybę. Taip, žodis didybė čia labai tiko. Žinoma, ėjau toliau. Tiesą sakant, galvojau, kad galiausiai atsimušiu į kokius nors laiptukus ir pasirodys, kad sugebėjau išeiti kažkur už miesto. Rodėsi, kad takas veda į niekur, tik į tamsą. Visgi pačiu netikėčiausiu momentu iš už vingio išlindo turbūt pagrindinė miestelio prieplauka, pergrūsta kateriais ir kitokiais padarais, o už jos kvieste kvietė prisėsti jaukios šviesos. Pasirodė, kad mane pasitiko du restoranai ir kavinukė tarp jų. Restoranai manęs visiškai netraukė – vėl tie auksai ir pingvinai, užtat kavinukė “Kon-tiki“ pasirodė labai jauki. Štai ir sėdžiu dabar joje, mėgaujuosi kava ir šildausi stikliuku medicos.

Dėl savo/Į Jūsų sveikatą. Che, prie mano kojų susirangė milžiniškas labradoras :)

Read Full Post »

Vakarais linksminamės

Baigėm žiūrėti eilinį Bondeniados filmą. Su metais vis daugėja kraujo, Bondas žyla, moterys (matyt, dėl jo menkstančio potencialo)  vis labiau pačios ant kaklo kabinasi… Žodžiu, linksminamės.

Bet skurdu būtų vakarą taip ir baigti. Dar pažiūrėjom “Dar pažiūrėsim“. OMG. Kūrybinė grupė – genijų būrelis.  Bijojau, kad išsikvėps, kaip ir daugelis gerų dalykų, o jie dar tik pagreitį į gauną. Vos ne apsi…jom iš juoko.

O finalui – YouTube filmukai. Turbūt esat girdėję apie Giacomo Merlo ir jo dainą “Ryk, žuvėdra, ryk“? Jei ne… praradot nemažai vitamino C. Norime pasidalinti šio vakaro atradimu – dar pora šio nuostabaus lietuvių kalbą išmokusio dainininko perlų:

Read Full Post »

Dvi baisingai geros naujienos

Taiiiiiip! Kadangi esam dvi visiškai nukuokusios moterys, žiauriai užsimanėm rankdarbių! Tik va viena bėda, niekur nematėm jokių siūlų pardavinėjamų. Turėjau įsimetusi iš namų vašelį, pasvaigus užkrėčiau ir Mortukę, tad kurį laiką ieškojom, kur galima būtų nusipirkti siūlų. Ir pagaliau! Visagalio interneto dėka radom turbūt vienintelę Rijekoje esančią siūlų parduotuvę! Laimės pilnos kelnės :)

Dar geresnė naujiena: pagaliau turim Xicas! Tai tokios gudros kortelės, su kuriomis studentiškose valgyklose kava late kainuoja nebe 7 Kn, o 1.30 Kn!!! Kava tai dzin, bet tokios pat nuolaidos maistui, tai pagaliau nebereiks maitintis picomis ir pussausiais makaronais!

Hau, piliečiai! Mes einam pigiai vakarieniauti! :))

*** *** ***

Pavalgėm. Persivalgėm. Meniu (sriuba, salotos, kepsniukas su krūva bulvyčių fri ir kompotas) + kava = 5.70 Kn. Pigiau nei ligšiolinis pigiausias mūsų maistas – pizza cut už 6 Kn! Persisprogom! Jėėėėė!

Read Full Post »

Štai kaip mes DABAR gyvenam, jė.

Nuo ko pradėti? Jau tubūt skaitėt, kaip mums nesiseka, ar ne? Taigi vat. Galvojom , kad jei mums niekas negali padėti susitvarkyt interneto, tai pasikvietėm į savo mažą  kabariuką vietinį bendrabučio kompiuterastą. Aišku, per kančias ir per vargus, bet mes galvojom , kad su kroatiškais tempais jis ateis po kokių dviejų savaičių, nes prieš tai, kad jis ateitų, mes registratūroj turėjom užpildyti „tipo prašymą“. Aišku, buvom beviltiškai nusivylusios ir nusprendėm, kad gal geriau jau eisim gert kavos ir net Giedrės telefono numerį parašėm ant savo durų, jei jis nuspręstų ateiti anksčiau. Bet mums nespėjus net išeiti, pasirodė JIS – Palaimintasis… O tai buvo tas pats berniukas, kuris mus išjuokė dėl kabelių prie prakeiktosios registratūros. Bet pasirodė jis visai mielas ir mums pasakė daug įdomių dalykų – pvz. tai, kad mano internetas neveiks, nes “arba su su mano kompiuteriu kažkas blogai, arba su laidu, kuris yra giliai sienoje, ir ja reikėtų išgriauti norint tai pataisyti“… Aišku, mums nuo to pasidarė DAUG lengviau, bet pasidžiaugėm bent jau tuo, kad Giedrės siena veikia. Jėėėėėėė! Pasinaudoję Giedrės siena ir pabendravę su Lietuva, nuėjom  miegot, nes, kaip žinia, paskaita mums turėjo prasidėti 08.00. Ryto!…..

Atsėdėjom paskaitą ir žinojom, jog po paskaitos Giedrei būtinai reikia pasidaryti nuolatinį, kad galėtume laisvai važinėti autobusais namo. Taigi, nuėjom iki autobusų stoties….O TEN – milijardas žmonių, nes buvo pirmoji mėnesio diena, kai visiems reikia pasispildyti nuolatinius. Stovėjom ilgai… Stovėjom taip ilgai, kad aš nusprendžiau  palikti Giedrę eilėje, o pati nuėjau į turgų nusipirkti vynuogių ir nektarinų. Aišku, neišvengiau vogtų kvepalų siūlytojo, bet juo nesusigundžiau ir parskubėjau atgal pas kambariokę, kuri vis dar stovėjo toje pačioje eilės vietoje, kaip ir iš pradžių. Kai galiausiai atėjo jos eilė, mes supratom, kodėl ji buvo tokia ilga ir nejudanti – ten sėdėjusi tetulė dirbo TAIP lėtai, kad praradom bet kokią viltį ne tik dėl interneto, bet ir dėl autobusų. Bet kai ji suprato, kad mes ne vietinės ir ko mes norim, darbas dar labiau aplėtėjo.. Ji ilgai ir nuobodžiai kapstėsi tarp popierių, klausinėjo savo kolegių, ar Giedrei, kažkokiai merginai iš nežinomos šalies, tikrai duoti nuolatinį bilietą su nuolaida ir galiausiai, kai aš, neištvėrus įtampos ir tetulės pykčio, sulaukiau Giedrės lauke su nuolatiniu rankoj, man prašviesėjo diena. Panelei Zurbaitei, matyt, irgi…

Dienos eigoj mes sumąstėm milijoną interneto prisijungimo galimybių, (sienos griovimas irgi įskaičiuotas). Todėl aš nuvažiavau stotele toliau (Giedrę paleidus namo) iki prekybos centro, kad išsiaiškinčiau, ar mūsų teorijos teisingos. O pasirodė, kad taip – mums reikia „Switch‘o“ – prietaiso, kuris išsklaidytų interntetą iš vieno jungiklio (po ilgų klajonių „interneto link“, aš tikrai suprantu nemažai informatikų žargono). Tačiau prekybos centre tokio prietaiso žmogai neturėjo… Gerai tik tiek, kad pasitaikė normalus vyrukas, kuris suprato ir paaiškino (o žinant mano kroatų kalbos žiniais kompiuterių tematika, tai jis TIKRAI SUPRATO) kur tokį daiktą nusipirkti.

Taigi nusprendėm išvažiuoti į miestą jo paieškot, o jei nerastume, tai bent jau po miestą pasitrankyt.

Nuėjom tiesiai ton vieton, kur man patarė vyrukas iš prekybos centro ir ten susidūrėm su to daikto, kurio mums reikėjo, didelėm kainom. Bet nusprendusios, kad interneto mums verkiant reikia (tiesiogine to žodžio prasme), sumokėjom visą skaudžią kainą ir labai laimingos nuėjom į kavinę paminėti didžio įvykio. Gerai, kad kol ten sėdėjom, mus apšvietė kažkokia dieviška šviesa ir mes supratom, kad iki pilnos laimės arba iki pilno interneto buvimo mums trūksta dar vieno kabelio (!!!). O kabeliai ir apskritai technika mums jau tikrai atsibodo… Taigi, greitai išskubėjom to nelemto kabelio pirkti..

Visą kelią namo meldėmės, kad tai būtų paskutinis mūsų žygis dėl interneto, nes tikrai dar nei viena iš mūsų nesame tiek daug padarę, kad jis būtų.

Grįžę namo greitai sujungėm visus laidus ir BEPROTIŠKAI LAIMINGOS, kad jis YRA (jis yra, yra yra YRAAAA!!!) , puolėm su visais kalbėtis ir pasakoti savo nuotykius.

Tuo pačiu pasidžiaugėm, kad bent jau sienos nereikės griauti, tačiau vaizdas mūsų kambary gana negrįžtamai pasikeitė – po Giedrės stalu dabar gyvena milijonas laidų ir jie visi yra susipynę į vieną didelį mazgą. Manau, kad šiam naujam gyventojui reikės duoti vardą…

Šiuo metu mes abi esam pasinėrę į interneto džiungles ir labai aktyviai po jas naršom. Tiesa, tai ne visada atneša tiek džiaugsmo, kiek mes tikėjomės, tačiau vistiek miegot eisim laimingesnės nei anksčiau. Juk turim internetą!…

Read Full Post »

Laimingi susitikimai

Šiandien susitikom žmones.

Pirmiausia susitikom “Autotrolej“ darbuotoją, turėjusią mums išduoti bilietus, su kuriais galėtume pigiai (už 63 Kn) važinėti autobusais. Morta savo bilietą gavo, tik kad jis galios nuo spalio 1 d. Manęs laukė nemalonus siurprizas. Laiške, kurį turėjo tetutė, buvo parašyta, kad atvažiuoja trys studentės: Ivana ****, Morta **** ir Ugnė ****. Taigi, taigi. Kroatai sumaišė pavardes, kas į kokį miestą važiuoja. [Aušryte ir Ugne, jei skaitot, tai nusiteikit, kad jums Splite gali kilti panašių nepatogumų, pvz., vietoj Ugnės bus mano arba net Olgos pavardė.]

Tuomet patraukėm į kiekvienam įraše minimuosius “Gric&Guc“. Ėjom pasidžiaugti internetu bei susitikti su savo dėstytoju, kuris trumpam grįžęs namo, bet… ogi čia sėdėjo mano dėstytoja iš Zagrebo Marija! Oooo, tai buvo triukšmingas susitikimas :) Marija yra kroatų kalbos Dėstytoja Zagrebo vasaros mokykloje, kur visokio plauko užsieniečiai, dažniausiai turintys savyje kroatiško kraujo, suguža mėnesiui mokytis kroatų kalbos. Mariją atpažino Morta, kuri šią liepą taip pat buvo toje pačioje mokykloje.  Kaip visada smagi, ji paburnojo, kodėl nerašau jai laiškų ir sutarėm, kad būtinai susitiksim, jei mes su Morta užklysim į Zagrebą.

Trečiasis susitikimas buvo su Predragu (jis jau trečius metus mums dėsto kroatų kalbą Vilniuje). Eina sau, kaip smagu buvo! Pakvipo namais :) Tiesa, Predragą labai prajuokino, kai pasakiau, kad smagu matyti ką nors iš Lietuvos (visgi jis šiaip iš Rijekos ir grįžo namo, aplankyti šeimos). Plepėjom daug ir apie viską. Pripasakojo mums daugybę naudingų dalykų: kur dideli prekybos centrai, kur galima rasti visko ir pigiau apsipirkti, kuriame kino teatre galima pasižiūrėti holivudinių filmų, o kur – Rijekos “Skalvija“, kokia tvarka bibliotekoje, kaip susigaudyti autobusų zonose (jų yra penkios) ir t.t. Žinoma, jis Mortai perdavė ir lauktuves iš namų: FOTOAPARATĄ, žadintuvą, juokingą sraigę, miego meškį ir kitokių naudingų dalykų, bei dokumentus, kuriuos turėjome užpildyti dar prieš išvažiuodamos (prašymas dėl leidimo studijuoti užsienyje…).

Dabar mūsų laukia ketvirtasis susitikimas. Gal kas atspėtų, o gal ir ne… su Bondu, Džeimsu Bondu. O taip. Atlaikyk, Džeimsai.

Read Full Post »

Rugsėjo 23, Namų diena

Šiandien – namų (jei tą mūsų kambarėlį galima taip pavadinti) ir miego diena. Atsikėlėm apie 13h ir susižvalgę supratom, kad šiandien niekur neisim.  Tiesa, nuėjom į valgyklą išgerti kavos ir labai greitai grįžom atgal į savo urvą ir atsidėjom darbui. Giedrė toliau skaitaliojo savo knygą apie Laukinę Moterį ( jau ir aš susidomėjau šiuo jos skaitalu ), o aš dirbau dar įdomesnį darbą – skaičiau Valdo Adamkaus viešąsias kalbas, nes bandysiu iš šio “materialo” rašyti savo baigiamąjį darbą. Padėk man, Visagali..

Pasidžiaugus kalbų stilistinėm ypatybėm ir negalėdama atsižavėti jas rašiusio žmogaus iškalbingumu, nusprendžiau pasivaikščiot po apylinkes ir paieškot kokios nors vietos, kur būtų prekiaujama maistu (patikėkit, Rijekoje tokį TIKRAI nelengva rasti – čia ne Lietuva, su parduotuvėmis ant kiekvieno kampo). Užtat man labai pasisekė, nes aš radau didžiulį prekybos centrą! O ten tai jau prisipirkau visokio gėrio, o svarbiausia, kad nusipirkau palyginti nebrangų puodą, kavos ir pieno, tuo labai pradžiugindama savo kambariokę. Puodą jau išbandėm ir vieningai nusprendėm , kad jis taps geru mūsų draugu.

Norėdamos pažymėti šį didį įvykį mūsų gyvenime, turbūt vėl ką nors pažiūrėsim vakare iš Zurbaitės Auksinės Filmų Kolekcijos.

Vakarą pradėjom Čekuoliu. Kadangi paskaitą apie vyrus jau išklausėm, tai eilė atėjo moterims. Valgydamos alyvuoges ir sūrį su pelėsiais, pažvengėm iš labai subtilių jo bajerių, pvz, „<…>matyt, išmintis ir jautrumas nepaliko gilių pėdsakų tos moters veidelyje..<…> ir tikrai žinojom, kad tuo vakaras dar nesibaigė…

Vėlgi supratę, kad labiausiai mums čia trūksta vyriškos kompanijos (naujai nusipirktas puodas ir Ajvaras – nipriot), nutarėm pažiūrėti 1962m. Bondą. Džeimsą Bondą.

Čia labai tiktų paminėti posakį – “stilius diktuoja madą”. Kadangi tas filmas darė didžiulę įtaką to meto visuomenės supratimui apie vyro ir moters vaidmenis gyvenime, mes iš to gana gardžiai pasijuokėm. Jau nepaisant to, kad Džeimsas iš dulkių debesies ar degančio pastato sugeba išeiti sniego baltumo marškiniais, jis ne tik TOBULAS vyras, bet dar ir sugeba nujausti, ko tą akimirką labiausiai reikia moteriai (nors net ir ji to nežino..) ir tai jai duoti. Apie moteris kalba atskira: ji – naivi blondinė durnom akim, iš pradžių dar bando Džeimsui priešintis (ot, kalė..), bet paskui galiausiai vistiek norom ar nenorom (bet visitek iš anksto tai žinodama) jam nusileidžia.

Po filmo dar labiau paliūdėjom, kad Giedrės Mykolo, o mano Nežinau-ko nėra šalia ir aš nuėjau miegot. Tuo tarpu mano sugyventinė žaidė Age Of Empire ir aš dar ilgai girdėjau dejones, sklindančias  iš jos žudomų nekaltų kareivių lūpų…

Read Full Post »

Diena Policijoje ir Puota

Diena prasidėjo nuo Policijos nuovados, kur manęs vos neužmušė šlakbaumas. Ten susitikom su tokia moteraite, kuri mums padėjo sutvarkyti visus reikalus ir popierizmus, kad galėtume čia nesibaimindamos gyventi daugiau nei 3 mėn. Viską susitvarkiusios ir sužinojusios, kad interneto ir maisto kortelių dar teks gerokai palūkėti, vėl patraukėme į savo Meką – „Gric&Guc“ su sparčiu internetu ir maloniais padavėjais.

Pasimėgavę inerneto teikiamais malonumais, išėjom namo.  Išėjom tiesiogine to žodžio prasme –  pora km į kalną. Beeidamos nusprendėm pasidaryti sau šventę, todel parduotuvėj prisipirkom visokio gėrio ir  vyno už 11 kunų ( apie 5,5 lt).

Vieningai priėjom prie išvados, kad tokia šventė neapsieis be geros komedijos. Pasirinkom lengviausiai skambančią – „Kiss Kiss Bang Bang“. Tiesa, dabar jau gal nedrįsčiau teigti, kad tai yra komedija: kokias 15 filmo minučių išvis nesupratau, apie ką “eina kalba” ir kaip supratau iš Giedrės žvilgsnio, ji irgi nelabai suprato…Visgi  nusprendėm žiūrėti toliau, nes mus sužavėjo filmo įgarsinimas – jis tikrai nebuvo pats geriausias! Atrodo, kad įgarsintojas sėdėjo metaliniam kibire, todėl visi veikėjai įgavo gana žavius robotų balsus. Pasidžiaugusios, kad bent taip filmas taps juokingesnis, tęsėme jo peržiūrą. Robotų balsų užliūliuotos, nusprendėm truputį prigult . Ir prigulėm…Snūstelėję geras porą valandų, atsikėlėm jau praradusios laiko nuovoką ir žinojom tik tiek, kad už lango – tamsu, nors į akį durk.

Pagalvojom, kad gerai būtų dabar išgėrus kavos…Taigi, nusileidom į apačią, į studentų valgyklą ir paprašėm kavos su pienu. Moteriškaitė, užsiimanti to gėralo darymu, pažiūrėjo į mus ir kažkodėl padarė kakavos…(nes tipo, jau gal vėlus vakaras ir gal mes jai pasirodėm gana nesubrendusios kavai ?). Tai mūsų vakaro nesugadino ir mes maukėm kakavą ir valgėm šokoladą lauke. Kiek pasėdejusios pagalvojom, kad reikia pasižmonėt, todėl grįžom į kambarį, pasiėmėm likučius iš puotos ir atsisėdom ant laiptų prie barako visko „damušt“ (tai bent pasižmonėjom!!).

O tada (kaip netikėta!) vėl grįžom į kambarį, su mintim vakarą praleisti spoksant į ekraną.

Pagalvojom, kad vakarą reikia pradėti nuo vyrų, todėl mums apie juos papasakoti teikėsi pats Dėdė Čekuolis. Išklausėm pamokslo apie vyrų giminę ir galvojom , ką gi čia žiūrėti toliau. Ilgai rinkomės, pradedant James Bond’o filmų kolekcija, baigiant reklamomis, kurias Giedrė atsitiktinai rado savo kompe. Bet kadangi reklamos buvo gana žiaurokos, su potekste apie keliuose tykančias nelaimes, mes pasirinkom, kaip vėliau pasirodė, daug geresnį variantą – „The Sex Education Show“. Tas Show sukėlė nemažai diskusijų ir moteriškų plepalų. Bet tuo vakaras dar neisibaigė – jį vainikavo gana ironiškas filmukas apie Amerikos skautus.

Toks minčių ir informacijos kratinys nuvedė tik prie vieno – abi kritom į lovas pilnais pilvais po puotos ir pilnom galvom minčių, kaip gi čia dabar visą išmoktą teoriją įgyvendinus praktiškai…

Read Full Post »

Įvykių archyvas. VII dalis: 2009 rugsėjo 21 d. „Daugybė žingsnių asfaltu“

Pirmadienis buvo didi diena – buvom pakviestos į fakultetą susitikti su Sanja Žubčić paplepėti akademiniais klausimais. Taigi, iškeliavom miestan. Iki susitikimo Mortai reikėjo pasidaryti dokumentinių nuotraukų, o man – išsikeisti pinigėlių. Kai vėl susitikom, Morta neatrodė labai laiminga, o priežastis labai paprasta – nepaisant įnirtingų ginčų su dėde fotoateljė, jos nuotraukos kainavo 50 Kn. Dar ir dabar paminėjus nuotraukas jos veidas mažumėle persikreipia.

Iškeliavom ieškoti fakulteto. Bebekas mums buvo papasakojęs, kur eiti, bet nusprendėm pasitikslinti. Turizmo informacijoje mums negalėjo paaiškinti nei kur yra gatvė, kurios mes ieškom, nei kur yra mums reikalingas fakultetas. Žemėlapyje tos gatvės nebuvo. Kelio paklausėm trijų moteriškių. OMG. Jos viena per kitą šaukdamos atėmė iš mūsų žemėlapį ir ėmė ginčytis tarpusavyje, kur gi ta gatvė, kurios mums reikia. Turėjom dvi skirtingas versijas. Viena moterėlė atrodė kiek labiau susigaudanti, o ir jos nupasakotas kelias bent jau buvo ta pačia kryptimi, kaip ir Bebeko, tuo tarpu kita mus norėjo nusiųsti autobusu nežinia už kelių kilometrų į miesto pakraštį. Po 5 min. trukusio šaršalo šiaip ne taip atsiėmėm iš jų žemėlapį ir patraukėm aukštyn. Atsisveikinusi su jomis nusprendžiau, kad pabendravus su tokiomis damomis darosi nebe taip ir nuostabu, kodėl bent jau vyresnės kartos moterys Kroatijoje laikomos kažkuo panašiu į žemesnę kastą.

Vėliau dar pora kartų paklausėm kelio ir šiaip ne taip radom, ko ieškojusios. Pastatas nerealaus grožio, bet kelias iki jo – žudantis. Dar labiau mus nužudė tai, kad visgi atėjom ne į tą pastatą! Pasirodė, kad su alaus pagalba ne itin atidžiai perskaičiau laišką, kuriame buvo pasakyta, kur mums eiti. Pasirodė, kad Rijekoje yra du filosofijos fakultetai. Pasirodė, kad nuėjom visiškai ne į tą. Džiugu, kad jaunas ir labai malonus prodekanas susiskambino su Sanja ir super aiškiai papasakojo mums, kaip nusigauti ten, kur mums reikia.

Žinoma, pakeliui nusprendėm atlyginti sau už vargą kopiant į kalną. Sustojom mažoj, bet jaukioj kavinukėj „Corto“. Akį patraukė iki skausmo pažįstamas piešinėlis – švyturys. Kava kainavo 8 Kn ir buvo skani. Išplempėm visą vandenį, kurį mums atnešė prie kavos ir patraukėm toliau.

Eidamos matėm kelių reguliuotojas, jaunas merginas. Tuomet, eidamos per Korzo, pagrindinę Rijekos pėsčiųjų gatvę, matėm pilnas kavines vyrų, besimėgaujančių kava ar alumi. Ir vėl toptelėjo tas niekingas klausimas: kada gi jie dirba? Ir vėl ta pati niekinga mintis – viską pas juos daro moterys.

Galiausiai radom fakultetą, kurio ieškojom. Labiausiai mus nustebino tai, kad viename pastate yra ir pradinė mokyklėlė, ir pagrindinė mokykla, ir filosofijos fakultetas. Užsiropštusios į trečią aukštą radome mums reikalingą kabinetą, o jame, kaip paaiškėjo, ir savo dėstytoją. Labai maloni moteris, zagrebietė, tad puikiai mus suprato, kad pasiklydome. Paplepėjom apie mokslus, mums parodė vadovėlius, bet nusprendėm, kad jie mums per lengvi. Vai, kaip buvo džiugu – visgi mes kažko išmokom per trejus metus! Sužinojom, kad mes būsim tik trys užsienietės. Dar daug visko sužinojom. Kaip ir tai, kad dar vis negausime interneto savo kambaryje.

Tai sužinojusios, eilinį kartą patraukėm į „Gric&Guc“. Čia pabaigėm tvarkyti blogą ir sukėlėm, ką jau buvom parašiusios. Radau nemalonų laišką iš namų, kuris mane baisiai sunervino, tad Mortukė mane paliko pabūt su savimi. Kai parsiradau namo jau visiškai naktį, įsliūkinau į tamsų ir liūdesiu kvepiantį kambarį. Matyt, mums jau buvo atėjęs tas metas, kuris ir negalėjo neateiti. Ore tvyrojo kažkas blogo, karštis smaugė, o lovos rodėsi baisiai nepatogios. Gerai, kad visada išaušta rytas.

Read Full Post »

Įvykių archyvas. V dalis: Vidurnaktis iš rugsėjo 19 d. į rugsėjo 20 d. „Kontempliacinio diskurso analizė“

Šįvakar gėrėm vyną ir valgėm duoną su Vesnos virtu ajvar (vienas geresnių mūsų draugų). Visa tai truko, kol pažiūrėjom penkias ar šešias „Draugų“ serijas. Buvo geras bobiškas vakaras, po kurio sekė bobiškų knygų skaitymas, o tada mažumėle bobiškai nukvakom.

Pirmiausia nusprendėm, kad geriau nei vynas prieš miegą – tik vynas prieš miegą su vyru. Tuomet pasigedau užkandos prie vyno, o vienintelė mūsų užkanda – duona. Pasidžiaugėm šio momento sakralumu, kuris mūsų vos neatvertė į doras tikinčiąsias (savaime suprantama, Aivarui sakralume vietos nėra). Tas nuostabus dvasinis pokylis paskatino mane suregzti pora sakinių apie šį puikų vakarą ir tuomet Morta nusprendė mestelėti keletą vakaro perliukų. Pirmiausia, apžiūrinėdama savo kojas po depiliacijos, padejavo, kad jei ryte jos kojos vis dar bus nusėtos rausvais taškeliais, ji negalėsianti vilktis suknelės. Bet čia netikėtai pasipainiojo išvada: jei suknelė bus taškuota – puikiai derės (atleiskit man, mieli vyrai, skaitantys šias rašliavas). Dar prašė pridurti ir kokias knygas mes skaitom, mat ji tik ką pabaigė skaityti knygą „Seksuali moteris“ ir dabar esą man bus gana sudėtinga su ja gyventi. Nieko tokio – pabaigusi skaityti knygą apie Laukinę Moterį, manau, lengvai su ja susidorosiu (manėme, kad nerasime nuorodos į puslapį, kuriame būtų informacijos apie Mortos skaitomą knygą, „nes ji 1996 m. ir su išsidažiusia k*rva ant viršelio“ – jei kada pamatysite Mortą atrodančią kaip 96-ųjų laisvąją damą ryškiomis geidulingomis lūpomis, neatsiginančią vyrų, tai čia tos knygos įtaka – bet, kaip matėt, mums pavyko!).

Dar galime pridurti, kad išsiliejusio vyno dėmes šluostom Vilniaus oro uoste apverktomis ir apsnarglėtomis servetėlėmis, nes kitko šiems tikslams dar neįsigijome. Užtat įsigijome net dviejų rūšių smilkalų: pirmieji neva leidžia atsiskleisti gerosioms zodiako ženklų savybėms, o antrieji (vertimas pažodinis) – trancendentuoja magiją dieviškumo, sėkmės ir sėkmės. Ilgai svarstėm, koks gi turėtų būti kvapų lydimas šio vakaro mūsų dvasinis kelias, tad pamainomis mėgaujamės abiem šiais kvapais, tikėdamosi, kad mūsų zodiako ženklų gerosios savybės trancendentuosis į dieviškumo, sėkmės ir sėkmės magiją. Tiesa, įtarimą kelia ant smilkalų pavaizduotas ženkliukas – užbrauktas klūpintis žmogeliukas, ištiestomis rankomis,– kas mums suponuoja, jog greičiausiai šie smilkalai visai nėra skirti tokio aukšto lygio dvasinėms apeigoms, o ir kvapas keičiant smilkalų lazdeles nelabai tesikeičia. Nusivylimą skandinam vyne, stebėdamos drugelio klajones mūsų kambaryje. Jis be jokios abejonės turėtų trancendentuotis, nes jau bandė pavogti Mortos šlepetę.

„Taip mes dabar gyvenam jė.“

Read Full Post »