Šiandiena: naktis, Opatija ir jūra.

Pavakary išsiverčiau iš lovos, kiek apsitvarkiau ir iškeliavau kaip katinas. Mane kvietė jūra.

Sėdau į 6 autobusą, pavažiavau iki centro, užkrimtau mėgstamojo pizza cut už 6 Kn, nusipirkau bilietą į abi puses antrajai zonai už 22 Kn ir nutapnojau į stotelę laukti 32 autobuso, važiuojančio Lovrano kryptimi. Išlipau Opatijoje. Mes čia buvom su Morta – dar neprasidėjus mokslams atvažiavom čia pasidegint ir išsimaudyt jūroje, nes Rijekoj paplūdimių nėra (bent mums taip sakė). Nuotraukas ir trumpą aprašą įkelsiu vėliau, kaip ir pasakojimą apie Bitlus rokenrolo mieste bei dar šį bei tą.

Kaip žinia, pietuose labai greitai sutemsta, tad apie 19 val., kai išlipau Opatijos centre, jau buvo tamsu kaip nakčiausią naktį. Jūra jau ne šaukė, o klykte klykė, kad ateičiau pas ją, tad perėjau per gatvę ir ėmiau leistis stačių laiptukų labirintais. Kiek nusivyliau, kai pagaliau išvydau Adriją – ji buvo rami, bangavo ne ką daugiau nei Arino ežeras šiek tiek vėjuotą dieną. Visgi giliai įkvėpiau vėjų neblaškomo sūraus oro, kvepiančio jūros ežiukais, nužvelgiau horizonte mirgančius tūkstančius Rijekos žiburių ir prisėdau ant suoliuko šilčiau apsirengti. Įsiniurkiau į bliuzoną, užsisagsčiau paltuką ir kartu su šiluma ėmė plūsti ramybė. Nusprendžiau pasivaikščioti pakrante.

Opatija man rodėsi kaip milžiniška viduramžių tvirtovė,  grakščiai ir tuo pačiu kažkaip nerangiai užsiropštusi ant uolų, o jūros pakrantė – lyg apsauginė siena. Vienintelis skirtumas tarp tvirtovės ir Opatijos – siena čia buvo žemiau už pačią tvirtovę. Maždaug dviejų metrų pločio takas, vietomis grįstas baltais uolienų luitais, vietomis nulietas iš betono, vingiavo lyg norėdamas išsisukti tai nuo miesto, tai nuo jūros. Eidama negalėjau negalvoti, kad čia turėtų būti tikras įsimylėjėlių rojus: nuo tako kyla ir leidžiasi daugybės laiptukų, visur pilna mažų įlankėlių su suoliukais, arkų ir kitų jaukumų. Klausiausi, kaip caksi įstrigęs tarp valtelių vanduo, kaip jūroje pliuškenasi grublėtos uolienos ir vis uodžiau, uodžiau, uodžiau tą sunkų nuo drėgmės ir druskos orą. Pagalvojau, kad turbūt jūra traukia žmones dėl nenumaldomo troškimo būti kur nors kitur. Vieni prie jūros svajoja, kaip gera būtų ištrūkti, kiti – kaip norėtų sugrįžti. O jūra juk viena, nors ir daugeliais vardų vadinama; ji neša tuos norus ir svajones, jie susitinka kažkur gelmėse ar skrieja paviršiumi, sukeldami bangas. Juk iš tiesų palengvėja, patikėjus jūrai svajas – lyg išsiuntus laišką. Lieka vienintelis klausimas: kada jos pasieks adresatą.

Mintys nutrūko, kai, aptikau nuostabią įlankėlę, kurioje buvo… vaikų žaidimo aikštelė. Prie pat pat jūros.  Trumpam prisėdau ant akmens pasiklausyti vandens pliaukšėjimo ir paspoksoti į vienišą valtelę tamsoje. Besėdėdama pajutau nuostabų jausmą: nuo šalčio nutirpo nosies galiukas. Dievinu tą jausmą, kai visam kūnui šilta, o nosies galiukas tarsi cypsi: ei, kas jums pasidarė, nejau aš čia vienintelis sugebu išlikti objektyvus? Taip, nėra blogo oro, tik prastas apsirengimas, bet juk dar niekas nepasiuvo antnosių, tad nenuorama nosies galiukas galiausiai įtikino visą mano kūną, kad reikia susirasti šiltą prieglobstį. Dar nenorėjau atsisveikinti su jūra, tad nusprendžiau paieškoti ko nors pakrantėje. Tai pasirodė ne taip jau paprasta – aukštas mūras vis nesibaigė, laiptukai aukštyn dažniausiai vedė į gyvenamuosius namus, tad buvo užtverti varteliais, o kai galiausiai pamačiau šviesas ir aiškiai žmonių skrandžiais besirūpinančią įstaigą, už langų pamačiau baltom staltiesėm pasidabinusius stalelius, ant kurių blizgėjo lankytojų laukiančios taurės, o auksais apsikarsčiusiems į italus ir vokiečius panašiems klientams nugaras lankstė į pingvinus panašūs padavėjai. Mintis, kad už kavą reiktų sumokėti kokius 15 Lt, nunešė mane toliau nuo tų langų. Kiti langai dažniausiai buvo arba ten gyvenančių kroatų, arba tamsūs ir tušti, nes ne sezonas.

Beieškant jaukios kavinukės pakrantėje, mano žvilgsnį patraukė nendrės. Na, kitaip nesugalvojau pavadinti to reiškinio. Atrodo kaip nendrės, bet… jos kokių 3-4 metrų aukščio ir storio kaip įmitęs lazdynas. Prastovėjau pora minučių negalėdama atitraukti akių ir galvodama apie keistą gamtos didybę. Taip, žodis didybė čia labai tiko. Žinoma, ėjau toliau. Tiesą sakant, galvojau, kad galiausiai atsimušiu į kokius nors laiptukus ir pasirodys, kad sugebėjau išeiti kažkur už miesto. Rodėsi, kad takas veda į niekur, tik į tamsą. Visgi pačiu netikėčiausiu momentu iš už vingio išlindo turbūt pagrindinė miestelio prieplauka, pergrūsta kateriais ir kitokiais padarais, o už jos kvieste kvietė prisėsti jaukios šviesos. Pasirodė, kad mane pasitiko du restoranai ir kavinukė tarp jų. Restoranai manęs visiškai netraukė – vėl tie auksai ir pingvinai, užtat kavinukė “Kon-tiki“ pasirodė labai jauki. Štai ir sėdžiu dabar joje, mėgaujuosi kava ir šildausi stikliuku medicos.

Dėl savo/Į Jūsų sveikatą. Che, prie mano kojų susirangė milžiniškas labradoras :)

Read Full Post »

Štai kaip mes DABAR gyvenam, jė.

Nuo ko pradėti? Jau tubūt skaitėt, kaip mums nesiseka, ar ne? Taigi vat. Galvojom , kad jei mums niekas negali padėti susitvarkyt interneto, tai pasikvietėm į savo mažą  kabariuką vietinį bendrabučio kompiuterastą. Aišku, per kančias ir per vargus, bet mes galvojom , kad su kroatiškais tempais jis ateis po kokių dviejų savaičių, nes prieš tai, kad jis ateitų, mes registratūroj turėjom užpildyti „tipo prašymą“. Aišku, buvom beviltiškai nusivylusios ir nusprendėm, kad gal geriau jau eisim gert kavos ir net Giedrės telefono numerį parašėm ant savo durų, jei jis nuspręstų ateiti anksčiau. Bet mums nespėjus net išeiti, pasirodė JIS – Palaimintasis… O tai buvo tas pats berniukas, kuris mus išjuokė dėl kabelių prie prakeiktosios registratūros. Bet pasirodė jis visai mielas ir mums pasakė daug įdomių dalykų – pvz. tai, kad mano internetas neveiks, nes “arba su su mano kompiuteriu kažkas blogai, arba su laidu, kuris yra giliai sienoje, ir ja reikėtų išgriauti norint tai pataisyti“… Aišku, mums nuo to pasidarė DAUG lengviau, bet pasidžiaugėm bent jau tuo, kad Giedrės siena veikia. Jėėėėėėė! Pasinaudoję Giedrės siena ir pabendravę su Lietuva, nuėjom  miegot, nes, kaip žinia, paskaita mums turėjo prasidėti 08.00. Ryto!…..

Atsėdėjom paskaitą ir žinojom, jog po paskaitos Giedrei būtinai reikia pasidaryti nuolatinį, kad galėtume laisvai važinėti autobusais namo. Taigi, nuėjom iki autobusų stoties….O TEN – milijardas žmonių, nes buvo pirmoji mėnesio diena, kai visiems reikia pasispildyti nuolatinius. Stovėjom ilgai… Stovėjom taip ilgai, kad aš nusprendžiau  palikti Giedrę eilėje, o pati nuėjau į turgų nusipirkti vynuogių ir nektarinų. Aišku, neišvengiau vogtų kvepalų siūlytojo, bet juo nesusigundžiau ir parskubėjau atgal pas kambariokę, kuri vis dar stovėjo toje pačioje eilės vietoje, kaip ir iš pradžių. Kai galiausiai atėjo jos eilė, mes supratom, kodėl ji buvo tokia ilga ir nejudanti – ten sėdėjusi tetulė dirbo TAIP lėtai, kad praradom bet kokią viltį ne tik dėl interneto, bet ir dėl autobusų. Bet kai ji suprato, kad mes ne vietinės ir ko mes norim, darbas dar labiau aplėtėjo.. Ji ilgai ir nuobodžiai kapstėsi tarp popierių, klausinėjo savo kolegių, ar Giedrei, kažkokiai merginai iš nežinomos šalies, tikrai duoti nuolatinį bilietą su nuolaida ir galiausiai, kai aš, neištvėrus įtampos ir tetulės pykčio, sulaukiau Giedrės lauke su nuolatiniu rankoj, man prašviesėjo diena. Panelei Zurbaitei, matyt, irgi…

Dienos eigoj mes sumąstėm milijoną interneto prisijungimo galimybių, (sienos griovimas irgi įskaičiuotas). Todėl aš nuvažiavau stotele toliau (Giedrę paleidus namo) iki prekybos centro, kad išsiaiškinčiau, ar mūsų teorijos teisingos. O pasirodė, kad taip – mums reikia „Switch‘o“ – prietaiso, kuris išsklaidytų interntetą iš vieno jungiklio (po ilgų klajonių „interneto link“, aš tikrai suprantu nemažai informatikų žargono). Tačiau prekybos centre tokio prietaiso žmogai neturėjo… Gerai tik tiek, kad pasitaikė normalus vyrukas, kuris suprato ir paaiškino (o žinant mano kroatų kalbos žiniais kompiuterių tematika, tai jis TIKRAI SUPRATO) kur tokį daiktą nusipirkti.

Taigi nusprendėm išvažiuoti į miestą jo paieškot, o jei nerastume, tai bent jau po miestą pasitrankyt.

Nuėjom tiesiai ton vieton, kur man patarė vyrukas iš prekybos centro ir ten susidūrėm su to daikto, kurio mums reikėjo, didelėm kainom. Bet nusprendusios, kad interneto mums verkiant reikia (tiesiogine to žodžio prasme), sumokėjom visą skaudžią kainą ir labai laimingos nuėjom į kavinę paminėti didžio įvykio. Gerai, kad kol ten sėdėjom, mus apšvietė kažkokia dieviška šviesa ir mes supratom, kad iki pilnos laimės arba iki pilno interneto buvimo mums trūksta dar vieno kabelio (!!!). O kabeliai ir apskritai technika mums jau tikrai atsibodo… Taigi, greitai išskubėjom to nelemto kabelio pirkti..

Visą kelią namo meldėmės, kad tai būtų paskutinis mūsų žygis dėl interneto, nes tikrai dar nei viena iš mūsų nesame tiek daug padarę, kad jis būtų.

Grįžę namo greitai sujungėm visus laidus ir BEPROTIŠKAI LAIMINGOS, kad jis YRA (jis yra, yra yra YRAAAA!!!) , puolėm su visais kalbėtis ir pasakoti savo nuotykius.

Tuo pačiu pasidžiaugėm, kad bent jau sienos nereikės griauti, tačiau vaizdas mūsų kambary gana negrįžtamai pasikeitė – po Giedrės stalu dabar gyvena milijonas laidų ir jie visi yra susipynę į vieną didelį mazgą. Manau, kad šiam naujam gyventojui reikės duoti vardą…

Šiuo metu mes abi esam pasinėrę į interneto džiungles ir labai aktyviai po jas naršom. Tiesa, tai ne visada atneša tiek džiaugsmo, kiek mes tikėjomės, tačiau vistiek miegot eisim laimingesnės nei anksčiau. Juk turim internetą!…

Read Full Post »

Kroatija. Kas siutina?

Čia pateikiami vakarykštės dienos įvykiai. Taigi, mūsų rugsėjo 29-oji:

Va šiandien tai apturėjom dieną. Kunkuliuoja pyktis, norisi rėkti visus žinomus rusiškus, angliškus ir kroatiškus keiksmažodžius ir ką nors spardyti, pvz., vyrą iš registratūros. Kad galėtumėte labiau suprasti, iš kur toks pyktis, turėtumėte turėti omenyje, kad pirma, laukėm, kada prasidės paskaitos, nes norėjosi nebe laisvo grafiko, peno smegenims ir kad būtų kur nukreipt mintis, kurios vis skrieja namų link nuo nelabai turėjimo ką veikt, ko pagrindinė priežastis – pinigų stygius; antra, šiandien lygiai dvi savaitės mūsų kasdienio svaigimo apie internetą kambaryje, troškom jo kaip velniai žino ko, kad nebereikėtų leisti pinigų, kurių ir taip mums trūksta, kavinėse už tai, kad galėtume prisijungti prie interneto, kad galėtume palaikyti ryšį su namais, kurių mums trūksta ir kurie glemžiasi mūsų mintis, kad ir kokios veiklos beprisigalvotume. Abi turėjom savų priežasčių, kodėl mums mirtinai reikėjo to nelemto visagalio interneto. Taigi, turėdami omeny tokią mūsų savijautą ir lūkesčius, galite skaityti, kas gi šiandien nutiko.

Nervas nr.1: Kas atspės, kas atspės? Netikėta, bet tai ta pati geriausia mūsų draugė – biurokratija! Negi nustebote? Po ilgo ropštimosi į kalną stačiomis gatvelėmis ir krūvomis laiptų, 10 val. ryto jau buvom fakultete, visos spirgėdamos, kad gausim internetą ir studentų knygeles. Atstovėjom eilutę, o jai pasibaigus buvom apdovanotos milžiniška krūva popierių. Valio!!! Nerealus gėris yra tai, kad už studento knygelę reikia sumokėti 100 Kn (50 Lt)! Plius, trankėmės ieškodamos pašto, kuriame galėtume palengvinti savo pinigines. Po šio didžio malonumo grįžom prie fakulteto, sėdom ant suoliukų ir, giliai įkvėpusios, kibom pildyti tos šūsnies popierių. Garbės žodis, tiek kartų savo vardo, pavardės ir kitų duomenų dar nesu vienu kartu rašiusi, net kai kūriau savo parašą. O kiek visko nesupratom, ką mums ten reikėtų užpildyti :)) Bet ir tai mūsų ūpo dar nesužlugdė ir ryžtingai nukeliavome vėl atstovėti ilgą eilę. Juk tuoj gausim prisijungimo prie interneto duomenis!!! Taigi, baigusios tvarkytis su popieriais, nutursenom paskui moterėlę prie IT kabineto.

Dienos pliusiukas: Moteriškė, kuri mums įteikė šūsnį popierių ir vėliau padėjo baigti juos pildyti buvo iš tiesų labai maloni ir paslaugi, nors ties jos langeliu eilė buvo ilgiausia ir vis ilgėjo.

Dienos pliusas: Kontuperastai. Ooo, mes juos didžiai pamilom. Labai linksma kompanija. Visą laiką, kol buvo tvarkomi mūsų duomenys, prapliurpėm apie Lietuvą, kalbas, pasiklausėm istorijų apie kažkokį kompiuterinį žaidimą, nors nieko nesupratom, dar buvo užsiminta apie krepšinį… buvo iš tiesų žiauriai linksma. Išėjusios dar kurį laiką smagiai kikenom.

Dar vienas dienos pliusiukas: turėjom laisvą pusvalandį iki paskaitos, tad užregėjom gerą knygyną su gerom nuolaidom. Grįžom į niūrią realybę: Neturim pinigų.

Nervas nr.2: Nejučia atėjo laikas ir į paskaitą, tad nužingsniavom kupinos vilčių, kad va dabar tai mokysimės. Eeemm. Trečioji mūsų grupės narė – Ivana iš Australijos, turinti kroatiško kraujo ir su mama namie, kiek žinom, kalba kroatiškai, be to, pirmakursė, studijuojanti kroatų kalbą universitete. Ne, tai nėra problema. Problema tai, kad ji ne „šiek tiek“ prasčiau už mus kalba kroatiškai, kaip mes buvom perspėtos. Ji labai sunkiai kalba kroatiškai. Nesupranta net tokių žodžių, kaip „daiktavardis“ ar „veiksmažodis“. Apie kokius bendrus mokslus gali būti kalba? Mes juk verčiam „Osmaną“!! Dėstytojos veidas kokiai pusei minutės suakmenėjo tai išgirdus ir ji ėmė dirsčioti į Ivaną, tad tikim, kad mus atskirs, bet tai šiandienos dviejų paskaitų, judančių vėžlio žingsniu nepaįdomino. Gerokai nusivylusios patraukėm namo, bet mus guodė mintys, kad paminėjusios „Osmaną“ turbūt išlošėm semestro Kroatijoje vertus mokslus, be to… juk pasijungsim internetą!

Nervų sprogimas nr.1: Trumpa priešistorė tokia, kad kai prisiregistravom bendrabutyje pačią pirmą dieną Rijekoje, registratorės paklausėm apie internetą ir ji mums pasakė, kad užtenka gauti prisijungimo duomenis universitete ir turėti kompiuterius. Tuomet mums registratūroj įteiksią CD su reikiama programa ir informacija, kaip prisijungti ir valio! Prisimenant mokslus Zagrebe, mums net nekilo abejonių, kad gali būti kitaip, tad vos grįžom į bendrabutį, Morta iškart registratūroje paprašė dviejų kabelių internetui (nes kambaryje, priešingai, nei Zagrebe, jų neradome) ir kompakto. Jau minėjom, kad moterys Kroatijoje žemesnė kasta? Taigi. Vyras registratūroje pradėjo juoktis ir šaipytis iš mūsų, kad brangiai mums tai kainuosią, tuomet pasinėrė į pokalbį telefonu, o taip pat prie registratūros langelio stovėjusiam vyrukui leptelėjo: „pasakyk tu joms [toms vištoms (aut. pastaba)]“. Studentas buvo normalus žmogus ir paaiškino (jė! pagaliau kas nors paaiškino!), kad kabelius turime nusipirkti pačios, o jie tekainuoja ~10 Kn, tad nieko čia labai baisaus. Negaliu apsakyti mūsų įniršio, nes ta tetutė iš pirmo vakaro mums ir apie naktinius autobusus, kurie neegzistuoja ir apie dar kažką priskiedė, o tas senis registratūroj absoliučiai išjuokė ir pasijutom bele kaip pažemintos. Kaip ten bebūtų, kuo skubiau išlėkėm iki artimiausio prekybos centro. Per tą įniršį ir skubėjimą net neužsukom į kambarį pasiimti daugiau pinigų.

Dienos gėda: Ne, tai nebuvo pažeminimas, kurį jautėm, kai iš mūsų atvirai šaipėsi senis. Parduotuvėje pamatėm, kad kabeliai kainuoja gerokai daugiau, nei 10 Kn. Buvo tik vienas trumpesnis kabelis už 32 Kn, o kitas pigiausias kainavo 55 Kn. Na ką gi. Tikėdamosis, kad perkam tikrai tuos kabelius (bent jau grąžinti juos būtume galėjusios), patraukėm prie kasos. Sumokėjau 32 Kn už pirmąjį kabelį, o tada atėjo eilė antrajam. Morta nežinojo, kiek turi pinigų kortelėje, tad pamėgino sumokėti, bet sąskaita nebuvo pakankama. Uf. Na ką. Negi taip lengvai pasiduosim? Sukrapščiau 13 Kn grynais :)) Paprašėm, kad iš Mortos kortelės pamėgintų nuskaityti 32 Kn. Dabar paskaičiuokite :))) Nei man, nei Mortai (juk mes filologės, skaičiai nėr mūsų stiprybė), nei pardavėjai(!) laiku nešovė į galvą, kad trūks dar 10 Kn. Ką gi, tuomet į trasą stojo mano kortelė, nors buvau praktiškai įsitikinusi, kad iš jos išsiėmiau viską iki paskutinio lito :)) Visgi stebuklas įvyko ir mes, turėdamos net du laidus, besikeikdamos iškurnėjom atgal į bendrabutį. Kadangi Mortą gąsdina mano vis dar ganėtinai lietuviški vaikščiojimo per perėjas įpročiai, ėmėm juokauti apie draudimą (beveik susilažinom, kad savąją išmoką gausiu pirmoji). Galiausiai Mortukė nusprendė, kad jau norėtų gauti pusę draudimo sumos kaip moralinę kompensaciją. Pasakiau, kad moralinė kompensacija bus tai, kad mums lyg ir žada sumokėti stipendiją ir už rugsėjo mėnesį, bet Morta taikliai pastebėjo, kad su jų tempais galim jos nesulaukti ir iki semestro pabaigos. Mintys, kaip galėtume išleisti tokią visai mielą dūšiai sumą, kiek pradžiugino mūsų moteriškas širdeles, bet greitai vėl grįžom į realybę: nei pinigų kišenėj, nei vakaras baigėsi.

Galutinis nervų sprogimas: Kas gudrus, jau atspėjo – šiandien mes prie interneto taip ir nesugebėjom prisijungti. Mortai programą išvis atsisakė instaliuoti, o man ji paprasčiausiai neveikė. Neatlaikiusi įtampos kambaryje, mano sugyventinė iškeliavo trumpam pasinaudoti prie prakeiktosios registratūros esančiu kompiuteriu. Netgi su internetu, labai trumpam. Ko tik aš nebandžiau likusi viena. Nesuskaičiuosiu, kelias dešimtis kartų mėginau vis iš naujo, viską tikrinau, ar padariau būtent taip, kaip rašoma tame gide blondinėms, bandžiau daryti bele ką, ką tik sugalvojo mano menkas kompiuteriniuose reikaluose protelis, bet viskas veltui. Po dviejų nevilties valandų, kone pradeginus žvilgsniu to blondinių gido, užbombardavus savo brangiausiąjį nevilties ir įsiūčio ant visos kroatų nacijos žinutėmis bei išspaudus vieną kitą niekuo nepadėjusią ašarą, šiaip ne taip pasidaviau, nes pradėjo belstis protelis, kuris pasakė, kad rytoj galėsim užsiropšt į tą kalną pas linksmuosius kontuperastus, o jie turbūt per daugiausiai 15 min. viską sutvarkys. Be to, jaučiausi pavargusi nuo nervų ir pykčio, o galiausiai ir bejėgiškumo jausmas patapo toks didis, kad kone dusino. Galiausiai grįžo ir Morta. Dar labiau pridusus ir nekęsdama ne tik kroatų, bet ir paties interneto.

Reziumė: pašaliniam skaitytojui gal toks nervų protrūkis ir pasirodys juokingas, tačiau, būkite geri, nesijuokite. Laikau save nepataisoma optimiste, o gal šiaip esu naivoka, bet šiandienos buvo gerokai per daug: mūsų itin paprasti lūkesčiai žlugo, pažadai nebuvo įgyvendinti, o mes pačios buvom išjuoktos. Oficialiai pareiškiu: tai buvo blogiausia diena iš visų kadanors kokiomis nors aplinkybėmis praleistų dienų Kroatijoje. Gerai bent, kad rašymas apie tai nuramino nervus. Ačiū, kad skaitote. Labos nakties su šiaip ne taip dieną išgelbėjusiais Sigur Ros.

Read Full Post »

Įvykių archyvas. VII dalis: 2009 rugsėjo 21 d. „Daugybė žingsnių asfaltu“

Pirmadienis buvo didi diena – buvom pakviestos į fakultetą susitikti su Sanja Žubčić paplepėti akademiniais klausimais. Taigi, iškeliavom miestan. Iki susitikimo Mortai reikėjo pasidaryti dokumentinių nuotraukų, o man – išsikeisti pinigėlių. Kai vėl susitikom, Morta neatrodė labai laiminga, o priežastis labai paprasta – nepaisant įnirtingų ginčų su dėde fotoateljė, jos nuotraukos kainavo 50 Kn. Dar ir dabar paminėjus nuotraukas jos veidas mažumėle persikreipia.

Iškeliavom ieškoti fakulteto. Bebekas mums buvo papasakojęs, kur eiti, bet nusprendėm pasitikslinti. Turizmo informacijoje mums negalėjo paaiškinti nei kur yra gatvė, kurios mes ieškom, nei kur yra mums reikalingas fakultetas. Žemėlapyje tos gatvės nebuvo. Kelio paklausėm trijų moteriškių. OMG. Jos viena per kitą šaukdamos atėmė iš mūsų žemėlapį ir ėmė ginčytis tarpusavyje, kur gi ta gatvė, kurios mums reikia. Turėjom dvi skirtingas versijas. Viena moterėlė atrodė kiek labiau susigaudanti, o ir jos nupasakotas kelias bent jau buvo ta pačia kryptimi, kaip ir Bebeko, tuo tarpu kita mus norėjo nusiųsti autobusu nežinia už kelių kilometrų į miesto pakraštį. Po 5 min. trukusio šaršalo šiaip ne taip atsiėmėm iš jų žemėlapį ir patraukėm aukštyn. Atsisveikinusi su jomis nusprendžiau, kad pabendravus su tokiomis damomis darosi nebe taip ir nuostabu, kodėl bent jau vyresnės kartos moterys Kroatijoje laikomos kažkuo panašiu į žemesnę kastą.

Vėliau dar pora kartų paklausėm kelio ir šiaip ne taip radom, ko ieškojusios. Pastatas nerealaus grožio, bet kelias iki jo – žudantis. Dar labiau mus nužudė tai, kad visgi atėjom ne į tą pastatą! Pasirodė, kad su alaus pagalba ne itin atidžiai perskaičiau laišką, kuriame buvo pasakyta, kur mums eiti. Pasirodė, kad Rijekoje yra du filosofijos fakultetai. Pasirodė, kad nuėjom visiškai ne į tą. Džiugu, kad jaunas ir labai malonus prodekanas susiskambino su Sanja ir super aiškiai papasakojo mums, kaip nusigauti ten, kur mums reikia.

Žinoma, pakeliui nusprendėm atlyginti sau už vargą kopiant į kalną. Sustojom mažoj, bet jaukioj kavinukėj „Corto“. Akį patraukė iki skausmo pažįstamas piešinėlis – švyturys. Kava kainavo 8 Kn ir buvo skani. Išplempėm visą vandenį, kurį mums atnešė prie kavos ir patraukėm toliau.

Eidamos matėm kelių reguliuotojas, jaunas merginas. Tuomet, eidamos per Korzo, pagrindinę Rijekos pėsčiųjų gatvę, matėm pilnas kavines vyrų, besimėgaujančių kava ar alumi. Ir vėl toptelėjo tas niekingas klausimas: kada gi jie dirba? Ir vėl ta pati niekinga mintis – viską pas juos daro moterys.

Galiausiai radom fakultetą, kurio ieškojom. Labiausiai mus nustebino tai, kad viename pastate yra ir pradinė mokyklėlė, ir pagrindinė mokykla, ir filosofijos fakultetas. Užsiropštusios į trečią aukštą radome mums reikalingą kabinetą, o jame, kaip paaiškėjo, ir savo dėstytoją. Labai maloni moteris, zagrebietė, tad puikiai mus suprato, kad pasiklydome. Paplepėjom apie mokslus, mums parodė vadovėlius, bet nusprendėm, kad jie mums per lengvi. Vai, kaip buvo džiugu – visgi mes kažko išmokom per trejus metus! Sužinojom, kad mes būsim tik trys užsienietės. Dar daug visko sužinojom. Kaip ir tai, kad dar vis negausime interneto savo kambaryje.

Tai sužinojusios, eilinį kartą patraukėm į „Gric&Guc“. Čia pabaigėm tvarkyti blogą ir sukėlėm, ką jau buvom parašiusios. Radau nemalonų laišką iš namų, kuris mane baisiai sunervino, tad Mortukė mane paliko pabūt su savimi. Kai parsiradau namo jau visiškai naktį, įsliūkinau į tamsų ir liūdesiu kvepiantį kambarį. Matyt, mums jau buvo atėjęs tas metas, kuris ir negalėjo neateiti. Ore tvyrojo kažkas blogo, karštis smaugė, o lovos rodėsi baisiai nepatogios. Gerai, kad visada išaušta rytas.

Read Full Post »

Įvykių archyvas. VI dalis: 2009 rugsėjo 20 d. „Fail“

Išbandėm ėjimą pėstute iki miesto. Pakeliui sustojome kiek atsikvėpti ir nusišluostyti devynis prakaitus. Kavinukė visai netoli Rijekos traukinių stoties, kylant gatvele aukštyn vadinasi “Pavarotti“. Veliki macchiato (didelė kava su pienu) čia kainavo tik 7.50 Kn, kas mus labai pradžiugino… kol tos kavos neatnešė. Baisinga muilo skonio kava. Neperdedu. Vienintelė laimė, kad prie muilo patiekė ir vandens, kuriuo jį galėtume nuskalauti. Neperdedu. Dar tos kavos buvo labai mažai, bet net nežinau, ar čia minusas. Jei būtų buvę skanu, būtų buvęs minusas. Na, ir dar padavėja nesirodė amžiais, nors žmonių buvo tikrai nedaug, tad negalėjom kuo greičiau iš ten pabėgti ir man teko spoksoti į vienintelius ten buvusius vazoninius augalus – palmes. Itin artimi žmonės dažniausiai žino, kad palmės man varo neviltį, nes reiškia, kad aš labai toli nuo namų, o būti toli nuo namų man sunku. Gerai, kad bent Morta mėgsta palmes. Ai, ir dar padavėja nežinojo, ar jie priima korteles.

Dar ėjom pasivaikščioti molu. Em. Kaip čia pasakius. Nelabai kažką yra eiti kilometriuką, kai jūra slepiasi už aukštos sienos. Apsimetėm nesupratusios kroatiškų užrašų ir galiausiai užsiropštėm ant sienos, kad pažiūrėtumėm į jūrą. Nelabai įdomi. Pernelyg žydra ir rami. Bet čia jau subjektyvumai.

Perkepusios užsukom į konoba “Ribar“ (užeigą “Žvejys“). Čia pigiai ir skaniai pavalgėm (skaičiuojant vietiniais matais, žinoma). Morta valgė ryžius su kalmarais už 30 Kn, o aš užsisakiau pomidorų sriubos už 11 Kn ir blynelių su šokoladu už 15 Kn. Sriuba buvo absoliučiai dieviška, bet… blyneliai buvo su marmeladu. O aš nuoširdžiai nemėgstu marmelado. Na, bet iš blynelių išspaudžiau visą marmeladą, kiek tik sugebėjau, o šleikštų saldumą nugesino alus. Baisiai nemėgstu šokdinti padavėjų, nes neva turėčiau tokią teisę. Fui. Beje, savo pasirodymu mus nudžiugino kiek namus priminęs vietinis gyventojas – balandis. Tiesa, akivaizdžiai ne iš pasiturinčios giminės, visas nupiepęs ir apsipešiojęs. Morta nusprendė, kad jis matyt taip skurdžiai atrodo, nes nevalgo žuvies (visgi prie uosto jos apstu). Dar mus džiugino vietinė fauna, puikiai atitinkanti užeigos pavadinimą: už poros staliukų garsiai ginčijosi trys senoliai, matyt, vietiniai žvejai. Ne itin patrauklios išvaizdos, o kolegos lietuvaičiai turbūt nepasibaimintų jų pavadinti bomžais ar kitais gražiais nacionaliniais epitetais, nepaisant fakto, kad jie gėrė alų kavinėje, o ne prie jos. Išgirdome turbūt visą įmanomą gausių kroatiškų keiksmažodžių racioną, o didžiausiai mūsų nuostabai, vienas jų išvažiavo namo su taksi. Žodžiu, nespręsk apie knygą iš viršelio, byloja liaudies išmintis ir Mortos (čia tiesiogiai apie knygą) išmintis.

Vėliau iškeliavom ieškoti interneto. Užsukom į kavinukę, kurios pavadinimo dabar niekaip neatsimenam. Kai atsiminsim, paredaguosim šį straipsniuką. Čia galima įsigyti įvairiausių pieno kokteilių, bet mes apsiribojom skania kava už 8 Kn. Čia mėginom plepėti su namais, o mano pagrindinis tikslas buvo sutvarkyti blogą, kad pagaliau galėtume pranešti plačiajai visuomenei, kaip gi mums čia gyvenasi. Tiesa, internetas buvo tragiškas (mūsų mylimieji Gric&Guc sekmadieniais nedirba), tad Mortukę greitai ištiko kažkas panašaus į įsiūčio priepuolėlį ir ji patraukė namo. Plius minus viską sutvarkiusi grįžau pas ją nešina akcijiniu alumi ir šikpopieriu (kurio mes dar nebuvom įsigijusios!), o tuomet… kokia staigmena – Mortukė sėdėjo prisijungusi prie interneto! Deja, kažkas neužilgo išjungė rūterį ir nuėjo miegoti, tad ir mūsų internetas kambaryje baigėsi. Kaip vėliau supratome, tikrai tai buvo vienetinis sėkmės atvejis.

Read Full Post »