Pašėlęs šeštadienis: pankai, klubai, nuostoliai

O taip.

Ir išėjom mes į miestą. Šiomis dienomis mūsų vedlys ir pažindintojas su kroatiško gyvenimo įpatumais Rijekoje – Slobodanas, pravarde Bobo. Žmogus, turbūt pažįstanti kokius du trečdalius miesto. Nepaprastai geraširdis, linksmas ir paslaugus vyrukas. Mielos filologės, taip, jis fizikas. Štai ir jis:

Vyriškis fone (taip, tas su dailiu raudonu lankeliu) – baro Grinch, kuriame pradėjome savo vakarą, savininkas. Be to, jis groja gitara grupėje, kurios pavadinimo nors tu ką neatsimenu, tik žinau, kad groja punk. Dar čia buvo grupės vokalistas ir būgnininkas. Būgnininkas simpatiškas bet durnas kaip bato aulas, visada šypsosi taip, kaip aš šypsausi, kai absoliučiai nesuprantu, kas dedasi aplinkui. Ir nuolat kilnoja antakius. Vokalistas labai juokingas (Hm. Kažuo truputį priminė namus…):

Tą vakarą išmokome naują frazę: ulagati u sebe. Paprasčiausia turbūt pasakyti, kad tai reiškia investuoti į save :)) Investuojamas, žinoma, alkoholis. O pasekmes matote nuotraukose virš ir po. Kroatai anaiptol nebuvo sužavėti mūsų kuklumu investuojant. Bet! Aš pagaliau paragavau sambukos :)

Be abejo, niekur neišvengsi nemalonių tipų. Tai ir čia sutikom tokį. Jis mums su Morta visą vakarą mėgino individualiai paaiškinti, kad nesvarbu, ką mes sakom – jis vis tiek žino, kad mes jo trokštam. Yeah, right. Su tokiais tipais bendraudama paprastai imu justi, kaip tirpsta mano meilė žmonijai. Iliustracija (mes su Morta šiaip nesitarėm, kaip pozuosim) atspindi visą reikalo esmę:

Galiausiai prisišokom, painvestavom ir prisitauškėm, nepastebėjom net kaip stuktelėjo vidurnaktis, o ir baro savininkas atrodė gerokai pavargęs:

Taigi, iškeliavom toliau su Bobo ir jo draugais. Nelabai gerai žinau, kaip vadinasi ta vieta, į kurią mes nuėjom, bet grojo smagi muzikytė, taigi prisidūkom ir prisišokom. Bei akis paganėm:

Vienas žaviausių ir kartu labiausiai nervinančių dalykų Rijekoje yra tai, kad savaitgalį kad ir kur benueitum (Grinch’as buvo kažkokia paslaptinga išimtis), pakliūsi į spūstį (beje, šioje nuotraukoje to gražuolio Gric&Guc’o padavėjo, kuris taip pakerėjo Mortą mergina Tajana, tikroji raudonojo lankelio savininkė. Ji visiškai nereali):

Taigi. Gal dėl to, kad jaučiausi atsišokusi, gal dėl to, kad nebesinorėjo į save investuoti, o gal dėl to, kad nusibodo būti nuolat stumdomai ir skaudėjo numindytas kojas, labai netrukus išnešiau iš ten kudašių. Pakeliui pasijutau alkana kaip žvėris, tad nusprendžiau nusipirkti čyzburgerį. OMG. Tokio skanumo mėsainio gyvenime nebuvau valgiusi (net A†A Vokiečių gatvės mėsainiai jam neprilygsta). Ryte surijau ir po to pykau ant savęs, kad taip trumpai truko tas malonumas).

Vakaras beveik baigėsi Palache. Užsukau į klubą prispirta motinos Gamtos šauksmo, o ten netikėtai susitikau būgnininką (tą kvailą kaip bato aulas). Kažkaip jį įkalbėjau pabūti mano kompanjonu žaidžiant stalo futbolą. Pirma partija pasisekė puikiai, kai perėjau į gynybą – mano kolega buvo ne tik nelabai gudraus proto meškiukas, bet ir labai sėkmingai į save investavęs. Viską sugadino į priešininkų komandą pažaisti atėjęs Tajanos vaikinas. Kišau (net neišeina apie mūsų komandą kalbėt daugiskaita) beveik sausai. Ogi tuomet (kaip netikėta) prisijungiau prie taip pat atėjusių čia pašėlt Mortos ir Bobo. Che. Nemaniau, kad man kada galėtų taip patikti drum’n’bass.

Kaip ten bebūtų, laikrodukas jau beveik tiksėjo keturias ryto, mane vėl ėmė stumdyti ir mindžioti, o aš pajutau begalinį norą pabėgti. Kažkaip čia būdama baisingai mėgstu tiesiog imti ir pabėgti. Taigi, palikau Mortą su Bobo ir išlėkiau. Sulaukiau nuostabiojo 102-ojo, vežančio mus namo naktimis ir jau įsivaizdavau, kaip krisiu į lovą, kol… susizgribau, kad neturiu mėnesinio bilieto. Kažkodėl niekas manęs nepatikrino, tad su gauja studentų sėkmingai įsigrūdau į autobusą ir ėmiau kratyti visas įmanomas kišenes. Aha, dideliam mano siaubui, nuostoliai nesibaigė – neradau ir rakto nuo kambario. Nebūčiau aš – taip saugojau piniginę ir telfoną, kad visiškai pamiršau, jog yra ir daugiau saugotinų dalykų. Rytoj keliausiu per visas aplankytas vietas ieškoti.

Tuo tarpu neturėdama raktų apsidžiaugiau, kad turiu butelį alaus, kurio niekaip nesinorėjo susiinvestuoti klubuose ir… knygą. Taip, tik paskutinis idiotas gali eiti šeštadienį tūsintis į klubus, nešdamasis rankinėj knygą, bet… susipažinkime – tai aš. Taigi, kol Morta apmarino alkį ir skriete parskriejo namo, kad net visas kiemas skambėjo, aš sėdėjau ant savo rankinės po lempa ir siurbiau alų su Laukinės Moters priemaišomis. Nenoriu net įsivaizduot, kaip turėjau atrodyti iš šono –  sėdi mergiotė penktą ryto ant asfalto su alaus buteliu ir knygą skaito.

Diena baigėsi dienos pasitikimu geriant ferveksą ir pakelinę sriubą. Ir miegu, žinoma.

Read Full Post »

Tai ką veikiam?

Štai sėdau prisėdau aprašyti vakarykštę/šiandienykštę dieną. Zurbaitės dienos įrašas jau viešai paskelbtas, todėl ir aš nutariau neatsilikti.

Mano diena prasidėjo nuo pietų,  turint omeny, kad atsikėliau 13.30h vietos laiku. Kambariokė dar miegojo, todėl nusprendžiau pietus pavalgyti VIENA. Vėliau paaiškėjo, kad šiai svajai nebuvo lemta išsipildyti. Eilė iki maisto buvo kaip per nemokamų telefonų dalinimo šventę. Bet man laukimo laikas “neprailgo“, nes štai kur buvęs, kur (geriau būtų) nebuvęs mane užkalbino už manęs stovėjęs jaunuolis. Pastebėjau ir anksčiau, kad ko tais labai nervingai trypčioja, bet kai užkalbino, dar juokingiau pasidarė – jis pasiteiravo, gal aš būsianti tokia miela ir pasakysianti  jam, kur persikėlė  restoranas “Molekulė (!?)“ , nes jo nebėra toj vietoj, kur jis turėtų būti. Na, man dingtelėjo mintis, kad jis turbūt taip juokauja ir bando mane užkalbinti skaldydamas kažkokius savo fizikinius  bajerius .  Bet man užteko pasakyti iš kur aš, ir reikalai pajudėjo. Kaip vėliau išsiaškinau, toks restoranas tikrai egzistavo. Beje,  norint Kroatijoj susipažint su kokiu jaunuoliu, tereikia pasakyt, kad esi užsienietė.  Nesuprantu kodėl, bet turbūt tai veikia.. Vienu žodžiu, teko valgyti kartu su juo. Tiesa, nepasirodė jis labai kalbus ir valgė trigubai lėčiau už mane. Bet pokalbis nebuvo toks jau nuobodus, juk visą laiką šnekėjau aš. O aš sau esu visai nebloga pašnekovė :) Tiesa, pavyko išpešti visai neblogos informacijos apie gerus klubus Rijekoje, taigi, sąlyginai gerai papietavau.  Tik vat su atsisveikinimu buvo kiek sunkiau…Jis niekaip nenorėjo manęs paleisti,  atrodė truputį kaip maniakas, todėl savo telefono numerį “kažkaip netyčia pamiršau“ ir susitarėm susitikti per vakarienę, į kurią taip ir nenuėjau (o jis turbūt rymojo ir laukė..).

O nenuėjau todėl, kad kažkaip po pietų priguliau ir pamigau truputį. Tada išleidau Giedrę pas jūrą ir dar truputį pamiegojau.  Bet supratau, kad nenoriu viena sėdėt namie, kai viskas miestas tūsinasi.  Ir kaip tik gavau draugo žinutę, kviečiančią prisijungti prie nuotykių paieškos. Taigi išvažiavau.

Pirmiausia nuėjom į naują ir jau mano pamėgtą barą “Grinch“. Primena neblogą skylę, bet atmosfrera – puiki (barmenė su baro savininku šoka valsą, aplinkui bėgioja lankytojų šunys ir t.t) Viskas puiku neskaitant to, kad nėra kuo kvėpuot – kaip žinia, įstatymas, draudžiantis rūkyti kavinėse kroatams galiojo 2 savaites..taigi dabar VISI VISUR  rūko. O tai man yra baisiai nepatinkantis dalykas.  Plepėjom ten, kol gavom pakvietimą prisijungti prie kitų “kažkokių“ draugų, nes pas kažkurį – PLOTAS! Pasijaučiau smagiai, lyg grįžus į ankstyvos jaunystės laikus ir mes išskubėjom.

Nukakom į butą Rijekos centre, o ten jau pamačiau pažįstamų veidų, kuo iš tikrųjų labai apsidžiaugiau. Na, paskui iš karto sekė susipažinimo su visais scena, kuri susideda iš klausimų ir komentarų: Kokia kalba šnekėsim? LIETUVA? O kas tave vertė pasirinti tokį dalyką? Spaudžiu ranką už drasą. Tai tipo, tau čia šalta? Tu gi iš LIETUVOS! + pajuokavimai apie mano vardą, ko išvengti čia neįmanoma, jei nori susirasti draugų. Dėl vardo: dauguma žmonių čia kalba itališkai, o iš šios kalbos išvertus, mano vardas reiškia “mirusi“. Na, tai jiems ir man pačiai yra gana šmaikštu.

O ten publikos buvo įvairiausios, bet svarbiausi – svečiai iš Kastavo (miestas, kuriame svečiavomės, kai buvo šventė). Nors iš tikrųjų, tai ne tiek patys svečiai visiems rūpėjo, o jų dovanos. Sakoma, kad pati geriausia Kroatijoje gaminama medica (rakija iš medaus) – būtent iš ten. O jei dar naminė – padėk, Dievuli. O  medicos svečiai turėjo pakankamai – visą butelį nuo “Kokakolos“.  Žiauriai smagiai pasėdėjom, paplepėjom, chebra išmoko lietuviškai, suorganizavo mums visokių smagybių, išvykų į nacionalinius parkus, suplanavo mūsų Kalėdas ir t.t :) Bet kai visos šnekos išsikvepia, tai yra ženklas, kad per ilgai užsisėdėjom. Taigi, išėjom baliavot toliau.

Pirmoji destinacija – “Palach“. Visų “normalių“ Rijekos žmonių susibūrimo vieta. Ten buvo dar labiau prirūkyta, nebuvo “Kažko Tokio“, muzika buvo prastoka ir išvis viskas greitai pasibaigė ten. Jie tiesiog paima ir įjungia šviesas, kaip kad mokykos diskotekoj.  Bet mes ne iš kelmo spirti ir neisim gi namo nepašokę. Tokioms užgaidoms visada yra viena vieta – laivas/klubas/baras ir t.t “Nina“. Publika nekokia, bet jei esi su savo draugais, tai koks gi skirtumas. Ten buvo apdovanojami prieš tai vykusio karaoke nugalėtojai. O tai man kątik suponavo mintį, kad kitą ketvirtadienį ten būsiu ir aš :)

Labai smagiai ten pasišokom ir visi vieningai nusprendėm, kad būtų pats laikas pavalgyti. Visi išėjo valgyti picos, tačiau manęs tas nesužavėjo ir aš prisiminiau praeito savaitgalio nuotykius, kai 5 ryto prie Nacionalinio Teatro valgėm karštus burekus su mėsa. Aš jų baisiai užsimaniau ir net sutikau ištvert dar pusę valandos nevalgius, kad tik galėčiau suvalgyti bureką. O juos parduoda nuo 5 ryto. Iš didelės kompanijos likom trise, bet su  maistu rankose. Laukti buvo verta. Aš turbūt dar nieko tokio skanaus nesu valgius :)

Visa chebra išėjo atgal į butą. Supratau, kad gal jau noriu miego, be to, buvo šešta valanda ryto, šalta ir kažkaip jau ne taip linksma.  Apsidžiaugiau, kad važiuoja autobusai ir patraukiau namo į šiltą lovą. Beje, spėkit, ar miegojo Zurbaitė, kai aš grįžau?? Ne-a.  Ji žiūrėjo South Park’ą.

Nieko keisto, kad šiandien atsikėliau 14.00. Pirma mintis – valgyti. Pirmas vaizdas valgykloj – JIS,  laukiantis manęs turbūt nuo praeito ryto (juk visitek kada nors ateisiu valgyt). Teko prašyti, kad Giedrė pabūtų mano priedanga.

P.S. Mykolai, tu nerealus. Beveik ašarą išspaudžiau, kai Giedre ištraukė tavo atsiųstas nuotraukas. :) Jūs šaunuoliai.

Read Full Post »

Išvyka į Kastavą

Vakaro įžanga

Atleiskite tie, kurie laukėte mūsų nuotykių, už ilgoką pauzę – po patirto streso ir nemalonumų mums reikėjo keleto dienų ramybės, apmąstymų ir drybsojimo lovose, mėgaujantis pagaliau išsikovotu/nusipirktu internetu. Nelabai kur buvom, neką tematėm, tad ir pasakot nebuvo ką.

Šeštadienį mūsų letargas pagaliau baigėsi. Tiesa, man tikrai reikėjo prisiversti išsiropšti iš lovos. Padėjo tik suvokimas, kad Kroatijoje gulėti lovoj visą dieną – nuodėmė, o ir reikėjo nuvyti nostalgiškas mintis apie tai, kad visa mano skautiška šeima dabar smagiai stovyklauja netoli Aukštadvario ir kaip norėčiau būti su jais. Tad ilgai nesvarsčiusios su Mortuke išsiruošėm miestan, nusprendusios, kad už visą praeitą savaitę reiktų sau kaip nors atlyginti, o negalėjom sugalvoti nieko geresnio už jūros gėrybių salotas “Grinc&Guc’e“. Čia tos pačios nuodėmingai skanios ir sąlyginai pigios salotos (35 Kn).

Padavėjai mus jau gerai pažįsta, tad vis eidami pro mūsų staliuką pakalbindavo, kol galiausiai paklausė, kodėl mes tokį savaitgalį sėdim čia, mieste. Pasirodo, savaitgaliui visa Rijeka išsidangino į užmiestį – Kastav miestelyje vyko kažkokia šventė (tiesa, taip ir neišsiaiškinom kokia).  Paaiškėjo, kodėl visas miestas atrodė lyg išmiręs – beveik niekur nebuvo matyti žmonių, net kavinės pustuštės. Ėmėm klausinėti padavėjų, kaip mums ten nukakti. Patarė vykti su taksi. Šį variantą iškart atmetėm. Tuomet pasakė, kad iki ten turėtų važiuoti autobusas, gal net nemokamas, bet koks tiksliai, nežinojo. Jie kaip pamišę važinėja su taksi.

Neaiškumai, kaip nuvykti į puotą kiek atėmė ryžtą, bet mes buvom paragintos: “Ei, damos, jums reikia avantiūrų, kitaip nieko čia nepamatysit!“ Kas teisybė, tas ne melas, tad suplanavom, kaip eisim į autobusų stotį klausti tikslios informacijos, bet čia nuo gretimo staliuko pasigirdo: “Merginos, jūs į Kastavą? Puiku! Mes irgi! Galite važiuoti su mumis!“ Mus kvietė prisijungti visai smagi kompanija: trys vyrukai ir viena moteris. Turbūt labiausiai mus nudžiugino tai, kad tarp jų buvo viena moteris :) Nusprendusios, kad “saugu“, priėmėm kvietimą, ta proga mums dar ir alaus užsakė – kad jų laukti nebūtų nuobodu.

Čia, prieš tęsiant istoriją reikėtų paminėti tam tikrus kroatų bendravimo ypatumus. Kroatai labai daug laiko praleidžia kavinėse ir visada sąskaita apmoka vienas žmogus.  Kitą vakarą moka kitas ir t.t. Taigi, jei jus pakviečia prisijungti kroatų kompanija, greičiausiai jus ir pavaišins. Mes buvom priimtos kaip jų viešnios, tad vaišinomės. Pliusas: taupai pinigus. Minusas: gali tekti peržengti savo galimybes, jei nenori įžeisti jų vaišingumo.

Taigi. Gurkšnojant prie mūsų prisiplakė vienas gerai įkaušęs ir itin “galantiškai“ nusiteikęs vyriokas, kuriam Morta akivaizdžiai labai krito į akį. Kroatas, 33 m. gyvenantis italijoje, viso turintis kokių 40 metelių. Aha, daugiau nieko sakyti ir nebereikia. Vakaras su juo baigėsi taip, kad jis Mortai prieš nosį padėjo savo BMW raktelius ir prieš mūsų valią užsakė mums alaus, kurio taip ir neparagavom. Teko žvilgsniais kviestis į pagalbą padavėjus, nes dėmesys pasidarė pernelyg intensyvus, o galiausiai mūsų naujieji vakaro draugai nebeištvėrė ir palikę puspilnius bokalus išsitempė mus iš kavinės, nes matė, kad gerbėjas nepasitrauks.

Avantiūra

Drąsiai galime sakyti, kad leidomės į avantiūrą. Mat mūsų vakaro draugai ne tik pavakarieniaut buvo atėję į “Gric&Guc“, bet ir alučio pagurkšnoti. Tai, kaip staigiai jie pašoko nuo staliuko ir paragino “Greičiau, jau reikia važiuoti“, leido mums manyti, kad kažkas atvažiavo mūsų pasiimti, draugai ar taksi. Kur tau! Atėjom prie automobilio ir jie pradėjo svarstyti, kuris vairuos! Be to, mes buvom šešiese. Susižvalgėm, bet kelio atgal nebebuvo, tad įlipom ir… išvažiavom. Galvojau, kad apsi… iš baimės, kai ties kiekvienu posūkiu vairuotojas sakė “ups“, visas ekipažas stengėsi padėti vairuoti ir t.t. Kažkokiais būdais pravažiavę pro pora policijos ekipažų (galvojau, kad jei sustabdys, tai būsim deportuotos), atsidūrėm Kastave ir… vairuotojas atbuliniu stuktelėjo į kitą automobilį! Na juk negalėjo būti kitaip, tiesa? Džiaugėmės tuo, kad avarija buvo tik tokia – realiai niekas nenukentėjo, tik vairuotojo piniginė palengvėjo 500 Kn. Tai vakaro anaiptol nesugadino. Kolegos kroatai pakeiksnojo kito automobilio vairuotoją ir tempėsi mus kartu į šventės sūkurį.

Čia šiaip nuotrauka iš tam tikros teritorijos, kurią reikėtų traktuoti kaip diskoteką, tačiau skirtumo tarp to, ką matote čia ir ką mes matėme gatvėse – jokio. Visur vaikščiojom susikibę traukinuku. Šventimo pobūdis irgi įdomus: tikslas – apkeliauti kuo daugiau “punktų“, ten prasigrūdi iki baro, nuperki rinkinėlį savo kompanijai ir brauniesi atgal, tikėdamasis, kad minia tavo draugų nenunešė gerokai į šoną. Rrrr, egzotika. Mus čia atvežė turėdami vienintelį tikslą – mes turėjom paragauti medicos. Medica – kažkas panašaus į mūsų krupniką, tik alkoholio nesijaučia, nors turi 45 laipsnius (jau jaučiat pavojų, tiesa?). Taigi, mes ir paragavom. Kaip kokie tai asocialūs asmenys – tarpuvartėj, nes ten radom kiek mažesnę spūstį.

Drįstu teigti, kad čia mūsų vakaras ir mūsų naujųjų pažįstamų vaišingumas tik prasidėjo, nes, kaip jau sakiau, reikia eiti nuo “punkto“ prie “punkto“. O atsisakyti – nevalia. Juk jie mus čia atsivežė kaip viešnias!

Ir taip dar keliuose “punktuose“… Beje, viename jų mane nepaprastai sužavėjo medicos pateikimo būdas ir gėrimo tradicija. Gėrimas pateikiamas stikliukuose iš ledo. Tokiu atveju gėrimą reikia gerti greitai, kol stikliukas neištirpo, o pačią tarą gerai užsimojus mesti žemėn, kad ištykštų. Labai smagu :)

Jei pažaisite žaidimą “surask vieną skirtumą“, nuotraukoje galit pamatyti, kas nutinka, jei stikliukas tavęs laukia pernelyg ilgai. Vakarui bėgant galima buvo pasidžiaugti, kad mūsų vairuotojas teišgėrė tik pora stikliukų ir vieną alaus. Turint omeny, kad mes ten prabuvom iki neblogų paryčių, tai nebuvo pats blogiausias variantas.  O kai po ilgų įtikinėjimų ir nepavykusių atsisakinėjimų mūsų draugai kroatai pamatė, kad mums jau TIKRAI nė per kurį galą nebetelpa jų vaišingumas, nusivedė mus į tą teritoriją-diskoteką, kad mažumėle išsigaruotume. Čia galite pamatyti ir linksmutį mūsų vairuotoją :))

Aha, būtent šitas dėdė banginio ūsais :)

Dar būtų galima paminėti mano mažąjį nuotykį, palikusį man oi kokį įspūdį. Viską pasako pati nuotrauka:

Aha, o už poros metrų ir patys policininkai stovėjo. Įsivaizduojat, kad taip būtų galima padaryti Lietuvoje? Aš tai ne. Bet man buvo liepta atsipalaiduoti ir prisėsti pailsėti. Paklausus, o kaip visgi policininkai reaguos, man buvo atsakyta: “nežinau, bet šventė ir jiems yra šventė“.

Dar apie bendrą atmosfera galima būtų pasakyti tiek, kad nerealus jausmas, kai stovi suspaustas minioje, o visi aplinkui visa gerkle dainuoja kroatiškas dainas. Jie turi laaaabai gerų dainų ir visi jas žino. Turbūt lengviausia būtų įsivaizduoti Kaziuko mugę, kur visi geria alų, vyną arba krupniką ir visa gerkle dainuoja Mikutavičiaus, Mamontovo, Kernagio ir Anties dainas. Turbūt būtų kažkas panašaus.

Reziumė

Parsiradom paryčiais. Neįtikėtina, bet saugiai ir jau be jokių avarijų. Pristatė iki pat bendrabučio durų. Kadangi visiems buvo smagu susipažinti, kroatė paprašė mano telefono numerio, kad dar galėtume susitikti. Smagu, nes tai buvo pirmoji reali pažintis su vietiniais.

Kita diena buvo sunki. Kiekviena kūno ląstele jautėm kroatų vaišingumą, o didelio apetito – ne. Dar pamatėm, kokie purvini mūsų batai, drabužiai, rankinės, žodžiu viskas. Ištepliota purvu nuo trankymosi į sienas prieš savo valią ir lipnu nuo medicos.  Eilinį kartą supratau, kaip ne mano stilius yra masinės išgertuvės, kai aplinkui vemia ir sisioja ant sienų, o paskui voliojasi ant to paties grindinio šiltutėliai paaugliukai. Ir kad diskotekos su bumčiku, nuo kurio širdis kalatojasi irgi ne man. Bet, velniai rautų, smagu buvo! Taigi pamatėm, kaip kroatai “tūsinasi“!

O šįryt sulaukėm žinutės, kurioje buvo klausiama, ar mes tikrai norėtume pamėginti susirasti darbą Kroatijoje ir gavom numerį moters, ieškančios darbuotojų studentų. Kai sukaupsim ryžto, būtinai paskambinsim :)

Read Full Post »

Rugsėjo 23, Namų diena

Šiandien – namų (jei tą mūsų kambarėlį galima taip pavadinti) ir miego diena. Atsikėlėm apie 13h ir susižvalgę supratom, kad šiandien niekur neisim.  Tiesa, nuėjom į valgyklą išgerti kavos ir labai greitai grįžom atgal į savo urvą ir atsidėjom darbui. Giedrė toliau skaitaliojo savo knygą apie Laukinę Moterį ( jau ir aš susidomėjau šiuo jos skaitalu ), o aš dirbau dar įdomesnį darbą – skaičiau Valdo Adamkaus viešąsias kalbas, nes bandysiu iš šio “materialo” rašyti savo baigiamąjį darbą. Padėk man, Visagali..

Pasidžiaugus kalbų stilistinėm ypatybėm ir negalėdama atsižavėti jas rašiusio žmogaus iškalbingumu, nusprendžiau pasivaikščiot po apylinkes ir paieškot kokios nors vietos, kur būtų prekiaujama maistu (patikėkit, Rijekoje tokį TIKRAI nelengva rasti – čia ne Lietuva, su parduotuvėmis ant kiekvieno kampo). Užtat man labai pasisekė, nes aš radau didžiulį prekybos centrą! O ten tai jau prisipirkau visokio gėrio, o svarbiausia, kad nusipirkau palyginti nebrangų puodą, kavos ir pieno, tuo labai pradžiugindama savo kambariokę. Puodą jau išbandėm ir vieningai nusprendėm , kad jis taps geru mūsų draugu.

Norėdamos pažymėti šį didį įvykį mūsų gyvenime, turbūt vėl ką nors pažiūrėsim vakare iš Zurbaitės Auksinės Filmų Kolekcijos.

Vakarą pradėjom Čekuoliu. Kadangi paskaitą apie vyrus jau išklausėm, tai eilė atėjo moterims. Valgydamos alyvuoges ir sūrį su pelėsiais, pažvengėm iš labai subtilių jo bajerių, pvz, „<…>matyt, išmintis ir jautrumas nepaliko gilių pėdsakų tos moters veidelyje..<…> ir tikrai žinojom, kad tuo vakaras dar nesibaigė…

Vėlgi supratę, kad labiausiai mums čia trūksta vyriškos kompanijos (naujai nusipirktas puodas ir Ajvaras – nipriot), nutarėm pažiūrėti 1962m. Bondą. Džeimsą Bondą.

Čia labai tiktų paminėti posakį – “stilius diktuoja madą”. Kadangi tas filmas darė didžiulę įtaką to meto visuomenės supratimui apie vyro ir moters vaidmenis gyvenime, mes iš to gana gardžiai pasijuokėm. Jau nepaisant to, kad Džeimsas iš dulkių debesies ar degančio pastato sugeba išeiti sniego baltumo marškiniais, jis ne tik TOBULAS vyras, bet dar ir sugeba nujausti, ko tą akimirką labiausiai reikia moteriai (nors net ir ji to nežino..) ir tai jai duoti. Apie moteris kalba atskira: ji – naivi blondinė durnom akim, iš pradžių dar bando Džeimsui priešintis (ot, kalė..), bet paskui galiausiai vistiek norom ar nenorom (bet visitek iš anksto tai žinodama) jam nusileidžia.

Po filmo dar labiau paliūdėjom, kad Giedrės Mykolo, o mano Nežinau-ko nėra šalia ir aš nuėjau miegot. Tuo tarpu mano sugyventinė žaidė Age Of Empire ir aš dar ilgai girdėjau dejones, sklindančias  iš jos žudomų nekaltų kareivių lūpų…

Read Full Post »

Diena Policijoje ir Puota

Diena prasidėjo nuo Policijos nuovados, kur manęs vos neužmušė šlakbaumas. Ten susitikom su tokia moteraite, kuri mums padėjo sutvarkyti visus reikalus ir popierizmus, kad galėtume čia nesibaimindamos gyventi daugiau nei 3 mėn. Viską susitvarkiusios ir sužinojusios, kad interneto ir maisto kortelių dar teks gerokai palūkėti, vėl patraukėme į savo Meką – „Gric&Guc“ su sparčiu internetu ir maloniais padavėjais.

Pasimėgavę inerneto teikiamais malonumais, išėjom namo.  Išėjom tiesiogine to žodžio prasme –  pora km į kalną. Beeidamos nusprendėm pasidaryti sau šventę, todel parduotuvėj prisipirkom visokio gėrio ir  vyno už 11 kunų ( apie 5,5 lt).

Vieningai priėjom prie išvados, kad tokia šventė neapsieis be geros komedijos. Pasirinkom lengviausiai skambančią – „Kiss Kiss Bang Bang“. Tiesa, dabar jau gal nedrįsčiau teigti, kad tai yra komedija: kokias 15 filmo minučių išvis nesupratau, apie ką “eina kalba” ir kaip supratau iš Giedrės žvilgsnio, ji irgi nelabai suprato…Visgi  nusprendėm žiūrėti toliau, nes mus sužavėjo filmo įgarsinimas – jis tikrai nebuvo pats geriausias! Atrodo, kad įgarsintojas sėdėjo metaliniam kibire, todėl visi veikėjai įgavo gana žavius robotų balsus. Pasidžiaugusios, kad bent taip filmas taps juokingesnis, tęsėme jo peržiūrą. Robotų balsų užliūliuotos, nusprendėm truputį prigult . Ir prigulėm…Snūstelėję geras porą valandų, atsikėlėm jau praradusios laiko nuovoką ir žinojom tik tiek, kad už lango – tamsu, nors į akį durk.

Pagalvojom, kad gerai būtų dabar išgėrus kavos…Taigi, nusileidom į apačią, į studentų valgyklą ir paprašėm kavos su pienu. Moteriškaitė, užsiimanti to gėralo darymu, pažiūrėjo į mus ir kažkodėl padarė kakavos…(nes tipo, jau gal vėlus vakaras ir gal mes jai pasirodėm gana nesubrendusios kavai ?). Tai mūsų vakaro nesugadino ir mes maukėm kakavą ir valgėm šokoladą lauke. Kiek pasėdejusios pagalvojom, kad reikia pasižmonėt, todėl grįžom į kambarį, pasiėmėm likučius iš puotos ir atsisėdom ant laiptų prie barako visko „damušt“ (tai bent pasižmonėjom!!).

O tada (kaip netikėta!) vėl grįžom į kambarį, su mintim vakarą praleisti spoksant į ekraną.

Pagalvojom, kad vakarą reikia pradėti nuo vyrų, todėl mums apie juos papasakoti teikėsi pats Dėdė Čekuolis. Išklausėm pamokslo apie vyrų giminę ir galvojom , ką gi čia žiūrėti toliau. Ilgai rinkomės, pradedant James Bond’o filmų kolekcija, baigiant reklamomis, kurias Giedrė atsitiktinai rado savo kompe. Bet kadangi reklamos buvo gana žiaurokos, su potekste apie keliuose tykančias nelaimes, mes pasirinkom, kaip vėliau pasirodė, daug geresnį variantą – „The Sex Education Show“. Tas Show sukėlė nemažai diskusijų ir moteriškų plepalų. Bet tuo vakaras dar neisibaigė – jį vainikavo gana ironiškas filmukas apie Amerikos skautus.

Toks minčių ir informacijos kratinys nuvedė tik prie vieno – abi kritom į lovas pilnais pilvais po puotos ir pilnom galvom minčių, kaip gi čia dabar visą išmoktą teoriją įgyvendinus praktiškai…

Read Full Post »

Įvykių archyvas. VI dalis: 2009 rugsėjo 20 d. „Fail“

Išbandėm ėjimą pėstute iki miesto. Pakeliui sustojome kiek atsikvėpti ir nusišluostyti devynis prakaitus. Kavinukė visai netoli Rijekos traukinių stoties, kylant gatvele aukštyn vadinasi “Pavarotti“. Veliki macchiato (didelė kava su pienu) čia kainavo tik 7.50 Kn, kas mus labai pradžiugino… kol tos kavos neatnešė. Baisinga muilo skonio kava. Neperdedu. Vienintelė laimė, kad prie muilo patiekė ir vandens, kuriuo jį galėtume nuskalauti. Neperdedu. Dar tos kavos buvo labai mažai, bet net nežinau, ar čia minusas. Jei būtų buvę skanu, būtų buvęs minusas. Na, ir dar padavėja nesirodė amžiais, nors žmonių buvo tikrai nedaug, tad negalėjom kuo greičiau iš ten pabėgti ir man teko spoksoti į vienintelius ten buvusius vazoninius augalus – palmes. Itin artimi žmonės dažniausiai žino, kad palmės man varo neviltį, nes reiškia, kad aš labai toli nuo namų, o būti toli nuo namų man sunku. Gerai, kad bent Morta mėgsta palmes. Ai, ir dar padavėja nežinojo, ar jie priima korteles.

Dar ėjom pasivaikščioti molu. Em. Kaip čia pasakius. Nelabai kažką yra eiti kilometriuką, kai jūra slepiasi už aukštos sienos. Apsimetėm nesupratusios kroatiškų užrašų ir galiausiai užsiropštėm ant sienos, kad pažiūrėtumėm į jūrą. Nelabai įdomi. Pernelyg žydra ir rami. Bet čia jau subjektyvumai.

Perkepusios užsukom į konoba “Ribar“ (užeigą “Žvejys“). Čia pigiai ir skaniai pavalgėm (skaičiuojant vietiniais matais, žinoma). Morta valgė ryžius su kalmarais už 30 Kn, o aš užsisakiau pomidorų sriubos už 11 Kn ir blynelių su šokoladu už 15 Kn. Sriuba buvo absoliučiai dieviška, bet… blyneliai buvo su marmeladu. O aš nuoširdžiai nemėgstu marmelado. Na, bet iš blynelių išspaudžiau visą marmeladą, kiek tik sugebėjau, o šleikštų saldumą nugesino alus. Baisiai nemėgstu šokdinti padavėjų, nes neva turėčiau tokią teisę. Fui. Beje, savo pasirodymu mus nudžiugino kiek namus priminęs vietinis gyventojas – balandis. Tiesa, akivaizdžiai ne iš pasiturinčios giminės, visas nupiepęs ir apsipešiojęs. Morta nusprendė, kad jis matyt taip skurdžiai atrodo, nes nevalgo žuvies (visgi prie uosto jos apstu). Dar mus džiugino vietinė fauna, puikiai atitinkanti užeigos pavadinimą: už poros staliukų garsiai ginčijosi trys senoliai, matyt, vietiniai žvejai. Ne itin patrauklios išvaizdos, o kolegos lietuvaičiai turbūt nepasibaimintų jų pavadinti bomžais ar kitais gražiais nacionaliniais epitetais, nepaisant fakto, kad jie gėrė alų kavinėje, o ne prie jos. Išgirdome turbūt visą įmanomą gausių kroatiškų keiksmažodžių racioną, o didžiausiai mūsų nuostabai, vienas jų išvažiavo namo su taksi. Žodžiu, nespręsk apie knygą iš viršelio, byloja liaudies išmintis ir Mortos (čia tiesiogiai apie knygą) išmintis.

Vėliau iškeliavom ieškoti interneto. Užsukom į kavinukę, kurios pavadinimo dabar niekaip neatsimenam. Kai atsiminsim, paredaguosim šį straipsniuką. Čia galima įsigyti įvairiausių pieno kokteilių, bet mes apsiribojom skania kava už 8 Kn. Čia mėginom plepėti su namais, o mano pagrindinis tikslas buvo sutvarkyti blogą, kad pagaliau galėtume pranešti plačiajai visuomenei, kaip gi mums čia gyvenasi. Tiesa, internetas buvo tragiškas (mūsų mylimieji Gric&Guc sekmadieniais nedirba), tad Mortukę greitai ištiko kažkas panašaus į įsiūčio priepuolėlį ir ji patraukė namo. Plius minus viską sutvarkiusi grįžau pas ją nešina akcijiniu alumi ir šikpopieriu (kurio mes dar nebuvom įsigijusios!), o tuomet… kokia staigmena – Mortukė sėdėjo prisijungusi prie interneto! Deja, kažkas neužilgo išjungė rūterį ir nuėjo miegoti, tad ir mūsų internetas kambaryje baigėsi. Kaip vėliau supratome, tikrai tai buvo vienetinis sėkmės atvejis.

Read Full Post »