Kroatija. Kas siutina?

Čia pateikiami vakarykštės dienos įvykiai. Taigi, mūsų rugsėjo 29-oji:

Va šiandien tai apturėjom dieną. Kunkuliuoja pyktis, norisi rėkti visus žinomus rusiškus, angliškus ir kroatiškus keiksmažodžius ir ką nors spardyti, pvz., vyrą iš registratūros. Kad galėtumėte labiau suprasti, iš kur toks pyktis, turėtumėte turėti omenyje, kad pirma, laukėm, kada prasidės paskaitos, nes norėjosi nebe laisvo grafiko, peno smegenims ir kad būtų kur nukreipt mintis, kurios vis skrieja namų link nuo nelabai turėjimo ką veikt, ko pagrindinė priežastis – pinigų stygius; antra, šiandien lygiai dvi savaitės mūsų kasdienio svaigimo apie internetą kambaryje, troškom jo kaip velniai žino ko, kad nebereikėtų leisti pinigų, kurių ir taip mums trūksta, kavinėse už tai, kad galėtume prisijungti prie interneto, kad galėtume palaikyti ryšį su namais, kurių mums trūksta ir kurie glemžiasi mūsų mintis, kad ir kokios veiklos beprisigalvotume. Abi turėjom savų priežasčių, kodėl mums mirtinai reikėjo to nelemto visagalio interneto. Taigi, turėdami omeny tokią mūsų savijautą ir lūkesčius, galite skaityti, kas gi šiandien nutiko.

Nervas nr.1: Kas atspės, kas atspės? Netikėta, bet tai ta pati geriausia mūsų draugė – biurokratija! Negi nustebote? Po ilgo ropštimosi į kalną stačiomis gatvelėmis ir krūvomis laiptų, 10 val. ryto jau buvom fakultete, visos spirgėdamos, kad gausim internetą ir studentų knygeles. Atstovėjom eilutę, o jai pasibaigus buvom apdovanotos milžiniška krūva popierių. Valio!!! Nerealus gėris yra tai, kad už studento knygelę reikia sumokėti 100 Kn (50 Lt)! Plius, trankėmės ieškodamos pašto, kuriame galėtume palengvinti savo pinigines. Po šio didžio malonumo grįžom prie fakulteto, sėdom ant suoliukų ir, giliai įkvėpusios, kibom pildyti tos šūsnies popierių. Garbės žodis, tiek kartų savo vardo, pavardės ir kitų duomenų dar nesu vienu kartu rašiusi, net kai kūriau savo parašą. O kiek visko nesupratom, ką mums ten reikėtų užpildyti :)) Bet ir tai mūsų ūpo dar nesužlugdė ir ryžtingai nukeliavome vėl atstovėti ilgą eilę. Juk tuoj gausim prisijungimo prie interneto duomenis!!! Taigi, baigusios tvarkytis su popieriais, nutursenom paskui moterėlę prie IT kabineto.

Dienos pliusiukas: Moteriškė, kuri mums įteikė šūsnį popierių ir vėliau padėjo baigti juos pildyti buvo iš tiesų labai maloni ir paslaugi, nors ties jos langeliu eilė buvo ilgiausia ir vis ilgėjo.

Dienos pliusas: Kontuperastai. Ooo, mes juos didžiai pamilom. Labai linksma kompanija. Visą laiką, kol buvo tvarkomi mūsų duomenys, prapliurpėm apie Lietuvą, kalbas, pasiklausėm istorijų apie kažkokį kompiuterinį žaidimą, nors nieko nesupratom, dar buvo užsiminta apie krepšinį… buvo iš tiesų žiauriai linksma. Išėjusios dar kurį laiką smagiai kikenom.

Dar vienas dienos pliusiukas: turėjom laisvą pusvalandį iki paskaitos, tad užregėjom gerą knygyną su gerom nuolaidom. Grįžom į niūrią realybę: Neturim pinigų.

Nervas nr.2: Nejučia atėjo laikas ir į paskaitą, tad nužingsniavom kupinos vilčių, kad va dabar tai mokysimės. Eeemm. Trečioji mūsų grupės narė – Ivana iš Australijos, turinti kroatiško kraujo ir su mama namie, kiek žinom, kalba kroatiškai, be to, pirmakursė, studijuojanti kroatų kalbą universitete. Ne, tai nėra problema. Problema tai, kad ji ne „šiek tiek“ prasčiau už mus kalba kroatiškai, kaip mes buvom perspėtos. Ji labai sunkiai kalba kroatiškai. Nesupranta net tokių žodžių, kaip „daiktavardis“ ar „veiksmažodis“. Apie kokius bendrus mokslus gali būti kalba? Mes juk verčiam „Osmaną“!! Dėstytojos veidas kokiai pusei minutės suakmenėjo tai išgirdus ir ji ėmė dirsčioti į Ivaną, tad tikim, kad mus atskirs, bet tai šiandienos dviejų paskaitų, judančių vėžlio žingsniu nepaįdomino. Gerokai nusivylusios patraukėm namo, bet mus guodė mintys, kad paminėjusios „Osmaną“ turbūt išlošėm semestro Kroatijoje vertus mokslus, be to… juk pasijungsim internetą!

Nervų sprogimas nr.1: Trumpa priešistorė tokia, kad kai prisiregistravom bendrabutyje pačią pirmą dieną Rijekoje, registratorės paklausėm apie internetą ir ji mums pasakė, kad užtenka gauti prisijungimo duomenis universitete ir turėti kompiuterius. Tuomet mums registratūroj įteiksią CD su reikiama programa ir informacija, kaip prisijungti ir valio! Prisimenant mokslus Zagrebe, mums net nekilo abejonių, kad gali būti kitaip, tad vos grįžom į bendrabutį, Morta iškart registratūroje paprašė dviejų kabelių internetui (nes kambaryje, priešingai, nei Zagrebe, jų neradome) ir kompakto. Jau minėjom, kad moterys Kroatijoje žemesnė kasta? Taigi. Vyras registratūroje pradėjo juoktis ir šaipytis iš mūsų, kad brangiai mums tai kainuosią, tuomet pasinėrė į pokalbį telefonu, o taip pat prie registratūros langelio stovėjusiam vyrukui leptelėjo: „pasakyk tu joms [toms vištoms (aut. pastaba)]“. Studentas buvo normalus žmogus ir paaiškino (jė! pagaliau kas nors paaiškino!), kad kabelius turime nusipirkti pačios, o jie tekainuoja ~10 Kn, tad nieko čia labai baisaus. Negaliu apsakyti mūsų įniršio, nes ta tetutė iš pirmo vakaro mums ir apie naktinius autobusus, kurie neegzistuoja ir apie dar kažką priskiedė, o tas senis registratūroj absoliučiai išjuokė ir pasijutom bele kaip pažemintos. Kaip ten bebūtų, kuo skubiau išlėkėm iki artimiausio prekybos centro. Per tą įniršį ir skubėjimą net neužsukom į kambarį pasiimti daugiau pinigų.

Dienos gėda: Ne, tai nebuvo pažeminimas, kurį jautėm, kai iš mūsų atvirai šaipėsi senis. Parduotuvėje pamatėm, kad kabeliai kainuoja gerokai daugiau, nei 10 Kn. Buvo tik vienas trumpesnis kabelis už 32 Kn, o kitas pigiausias kainavo 55 Kn. Na ką gi. Tikėdamosis, kad perkam tikrai tuos kabelius (bent jau grąžinti juos būtume galėjusios), patraukėm prie kasos. Sumokėjau 32 Kn už pirmąjį kabelį, o tada atėjo eilė antrajam. Morta nežinojo, kiek turi pinigų kortelėje, tad pamėgino sumokėti, bet sąskaita nebuvo pakankama. Uf. Na ką. Negi taip lengvai pasiduosim? Sukrapščiau 13 Kn grynais :)) Paprašėm, kad iš Mortos kortelės pamėgintų nuskaityti 32 Kn. Dabar paskaičiuokite :))) Nei man, nei Mortai (juk mes filologės, skaičiai nėr mūsų stiprybė), nei pardavėjai(!) laiku nešovė į galvą, kad trūks dar 10 Kn. Ką gi, tuomet į trasą stojo mano kortelė, nors buvau praktiškai įsitikinusi, kad iš jos išsiėmiau viską iki paskutinio lito :)) Visgi stebuklas įvyko ir mes, turėdamos net du laidus, besikeikdamos iškurnėjom atgal į bendrabutį. Kadangi Mortą gąsdina mano vis dar ganėtinai lietuviški vaikščiojimo per perėjas įpročiai, ėmėm juokauti apie draudimą (beveik susilažinom, kad savąją išmoką gausiu pirmoji). Galiausiai Mortukė nusprendė, kad jau norėtų gauti pusę draudimo sumos kaip moralinę kompensaciją. Pasakiau, kad moralinė kompensacija bus tai, kad mums lyg ir žada sumokėti stipendiją ir už rugsėjo mėnesį, bet Morta taikliai pastebėjo, kad su jų tempais galim jos nesulaukti ir iki semestro pabaigos. Mintys, kaip galėtume išleisti tokią visai mielą dūšiai sumą, kiek pradžiugino mūsų moteriškas širdeles, bet greitai vėl grįžom į realybę: nei pinigų kišenėj, nei vakaras baigėsi.

Galutinis nervų sprogimas: Kas gudrus, jau atspėjo – šiandien mes prie interneto taip ir nesugebėjom prisijungti. Mortai programą išvis atsisakė instaliuoti, o man ji paprasčiausiai neveikė. Neatlaikiusi įtampos kambaryje, mano sugyventinė iškeliavo trumpam pasinaudoti prie prakeiktosios registratūros esančiu kompiuteriu. Netgi su internetu, labai trumpam. Ko tik aš nebandžiau likusi viena. Nesuskaičiuosiu, kelias dešimtis kartų mėginau vis iš naujo, viską tikrinau, ar padariau būtent taip, kaip rašoma tame gide blondinėms, bandžiau daryti bele ką, ką tik sugalvojo mano menkas kompiuteriniuose reikaluose protelis, bet viskas veltui. Po dviejų nevilties valandų, kone pradeginus žvilgsniu to blondinių gido, užbombardavus savo brangiausiąjį nevilties ir įsiūčio ant visos kroatų nacijos žinutėmis bei išspaudus vieną kitą niekuo nepadėjusią ašarą, šiaip ne taip pasidaviau, nes pradėjo belstis protelis, kuris pasakė, kad rytoj galėsim užsiropšt į tą kalną pas linksmuosius kontuperastus, o jie turbūt per daugiausiai 15 min. viską sutvarkys. Be to, jaučiausi pavargusi nuo nervų ir pykčio, o galiausiai ir bejėgiškumo jausmas patapo toks didis, kad kone dusino. Galiausiai grįžo ir Morta. Dar labiau pridusus ir nekęsdama ne tik kroatų, bet ir paties interneto.

Reziumė: pašaliniam skaitytojui gal toks nervų protrūkis ir pasirodys juokingas, tačiau, būkite geri, nesijuokite. Laikau save nepataisoma optimiste, o gal šiaip esu naivoka, bet šiandienos buvo gerokai per daug: mūsų itin paprasti lūkesčiai žlugo, pažadai nebuvo įgyvendinti, o mes pačios buvom išjuoktos. Oficialiai pareiškiu: tai buvo blogiausia diena iš visų kadanors kokiomis nors aplinkybėmis praleistų dienų Kroatijoje. Gerai bent, kad rašymas apie tai nuramino nervus. Ačiū, kad skaitote. Labos nakties su šiaip ne taip dieną išgelbėjusiais Sigur Ros.

Kroatija. Kas blogai?

Manau, pagyvenom čia pakankamai laiko, kad galėčiau papasakoti ne tik apie smagumus Kroatijoje, bet ir kas man čia nepatinka.

Pradėsiu nuo bendrabučio. Jo minusas: bendrabutis stovi tarp dviejų gatvių.  Dėl karščio turime laikyti langus visada atidarytus, ypač naktį, kad į kambarį patektų naktinės vėsumos. O tai reiškia, kad užmigti sunku, o pabusti lengva dėl intensyvaus eismo. Na, dar kažkada pabudau nuo to, kad suūkė į uostą įplaukęs laivas. Taip, uostas nėra toli. Maža to, šiandien su Morta pabudom nuo to, kad kažkas mėgino atrakinti mūsų kambario duris. Pasirodo, valytoja atėjo pakeisti patalynės. Pradėjo piktintis, kaip čia mes galim miegoti, nes jau 11 val., puolė veržtis į kambarį ir t.t. Smagu, kad mums nereikės 4 su puse mėnesio gyventi tuose pačiuose pataluose, bet gal galima būtų tikėtis nors truputėlio privatumo? Juk mums nebūtų sunku kur nors pristatyti savo patalynę kas 15 d. ir pasiimti naują nerodant, kaip mes gyvenam visiškai nepažįstamai moterėlei su raktais nuo mūsų kambario. Dabar jau tikrai jausiu daugiau pagarbos užrakinamam stalo stalčiui ir tik tikėsiuosi, kad to rakto ji neturi.

Eismas. Jie važinėja kaip psichai. Jie važinėja kaip psichai ištisą parą. Šito miesto keliai niekada nemiega! Rijekoje praktiškai visos gatvelės yra siauros. Juostos irgi yra siauros. Jie vairuoja kaip pamišėliai (net – o gal ypač – autobusų vairuotojai), o gatvės pilnos motociklų ir motorolerių, kurie siaubingai burzgia. Naktimis jaučia poreikį lakstyti nerealiais greičiais, prariaumodami per visas gatveles. Kadangi gatvelės dar ir apgrūstos triaukščiais pastatais, susidaro neblogas aidas. Žodžiu, triukšmas nerealus.  Ai, ir dar. Pėstieji čia vargu bau, ar turi kokių nors ypatingesnių teisių. Neik per pėsčiųjų perėją, jei už kokio 50 m automobilis. Arba greitai bėk. Nes kitaip maža kas gali atsitikti. Pora kartų per savo lietuviškus vaikščiojimo per perėjas įpročius (kurie anaiptol nėra pamišėliški, tiesiog laikantis KET) vos nepražuvau.

Biurokratija. O taip. Įsivaizduokite visas lietuviškos biurokratijos subtilybes ir pridėkite gerą dozę pietietiško -izmo – štai jums puikus rezultatas. Tiesa, milžiniškas pliusas – net tetutės miesto susisiekimo įmonėje “Autotrolej“ yra itin malonios ir su šypsena mojuoja tau prieš nosį popieriukais, tačiau vis tiek aš neturiu mėnesinio bilieto, nes manęs, anot jų, čia neturi būti. Be to, jau dvi savaitės, kaip mus mėgina pasiekti stipendijos, o mokesčiai už įvairius dalykus (transportas, studentų knygelės, bendrabutis, nuotraukos ir t.t.) plūste plūsta šimtais kunų. O ir interneto vis nesulaukiam. Tiesa, mums pažadėta, kad rytoj galėsim atsiimti savo studentiškas korteles, o kartu ir gausim internetą. Tikėkimės, kad šis pažadas mūsų nenuvils.

Dar mačiau, kaip vidury baltos dienos apiplėšė vieną turistę. Maža to, kad vidury baltos dienos, tai dar ir vidury autobuso stotelės, kurioje laukė nemažai žmonių.  Pliusas bent tas, kad vagį nusivijo keletas vyrukų, bet nuo šiol stipriau spaudžiu rankinę ir stengiuosi įsivaizduoti, kad aš čia vietinė. O šiandien iš pravažiuojančios mašinos (jau vien jos riaumojimas buvo nejaukus) kažkoks vyrukas taip suriko važiuodamas pro mus su Morta, kad vos negavau širdies smūgio, o visas kūnas nuėjo pagaugais. Bet šitie punkčiukai gal nėra labai Kroatijos ypatumai.

Na, o didžiausias minusas – kad Kroatija nėra Lietuva. Ar bent jau kad joje nėra mūsų mamų, draugų, Draugų, visokių kitokių gėrių ir ♥.

Bet juk mes nepražūsim. Rytoj prasideda mokslai, kurie nuvys daugelį liūdnų minčių, o ir išties tikimės jau turėti internetą savo kambary.

Hau!

Laimingi susitikimai

Šiandien susitikom žmones.

Pirmiausia susitikom “Autotrolej“ darbuotoją, turėjusią mums išduoti bilietus, su kuriais galėtume pigiai (už 63 Kn) važinėti autobusais. Morta savo bilietą gavo, tik kad jis galios nuo spalio 1 d. Manęs laukė nemalonus siurprizas. Laiške, kurį turėjo tetutė, buvo parašyta, kad atvažiuoja trys studentės: Ivana ****, Morta **** ir Ugnė ****. Taigi, taigi. Kroatai sumaišė pavardes, kas į kokį miestą važiuoja. [Aušryte ir Ugne, jei skaitot, tai nusiteikit, kad jums Splite gali kilti panašių nepatogumų, pvz., vietoj Ugnės bus mano arba net Olgos pavardė.]

Tuomet patraukėm į kiekvienam įraše minimuosius “Gric&Guc“. Ėjom pasidžiaugti internetu bei susitikti su savo dėstytoju, kuris trumpam grįžęs namo, bet… ogi čia sėdėjo mano dėstytoja iš Zagrebo Marija! Oooo, tai buvo triukšmingas susitikimas :) Marija yra kroatų kalbos Dėstytoja Zagrebo vasaros mokykloje, kur visokio plauko užsieniečiai, dažniausiai turintys savyje kroatiško kraujo, suguža mėnesiui mokytis kroatų kalbos. Mariją atpažino Morta, kuri šią liepą taip pat buvo toje pačioje mokykloje.  Kaip visada smagi, ji paburnojo, kodėl nerašau jai laiškų ir sutarėm, kad būtinai susitiksim, jei mes su Morta užklysim į Zagrebą.

Trečiasis susitikimas buvo su Predragu (jis jau trečius metus mums dėsto kroatų kalbą Vilniuje). Eina sau, kaip smagu buvo! Pakvipo namais :) Tiesa, Predragą labai prajuokino, kai pasakiau, kad smagu matyti ką nors iš Lietuvos (visgi jis šiaip iš Rijekos ir grįžo namo, aplankyti šeimos). Plepėjom daug ir apie viską. Pripasakojo mums daugybę naudingų dalykų: kur dideli prekybos centrai, kur galima rasti visko ir pigiau apsipirkti, kuriame kino teatre galima pasižiūrėti holivudinių filmų, o kur – Rijekos “Skalvija“, kokia tvarka bibliotekoje, kaip susigaudyti autobusų zonose (jų yra penkios) ir t.t. Žinoma, jis Mortai perdavė ir lauktuves iš namų: FOTOAPARATĄ, žadintuvą, juokingą sraigę, miego meškį ir kitokių naudingų dalykų, bei dokumentus, kuriuos turėjome užpildyti dar prieš išvažiuodamos (prašymas dėl leidimo studijuoti užsienyje…).

Dabar mūsų laukia ketvirtasis susitikimas. Gal kas atspėtų, o gal ir ne… su Bondu, Džeimsu Bondu. O taip. Atlaikyk, Džeimsai.

Rugsėjo 23, Namų diena

Šiandien – namų (jei tą mūsų kambarėlį galima taip pavadinti) ir miego diena. Atsikėlėm apie 13h ir susižvalgę supratom, kad šiandien niekur neisim.  Tiesa, nuėjom į valgyklą išgerti kavos ir labai greitai grįžom atgal į savo urvą ir atsidėjom darbui. Giedrė toliau skaitaliojo savo knygą apie Laukinę Moterį ( jau ir aš susidomėjau šiuo jos skaitalu ), o aš dirbau dar įdomesnį darbą – skaičiau Valdo Adamkaus viešąsias kalbas, nes bandysiu iš šio “materialo” rašyti savo baigiamąjį darbą. Padėk man, Visagali..

Pasidžiaugus kalbų stilistinėm ypatybėm ir negalėdama atsižavėti jas rašiusio žmogaus iškalbingumu, nusprendžiau pasivaikščiot po apylinkes ir paieškot kokios nors vietos, kur būtų prekiaujama maistu (patikėkit, Rijekoje tokį TIKRAI nelengva rasti – čia ne Lietuva, su parduotuvėmis ant kiekvieno kampo). Užtat man labai pasisekė, nes aš radau didžiulį prekybos centrą! O ten tai jau prisipirkau visokio gėrio, o svarbiausia, kad nusipirkau palyginti nebrangų puodą, kavos ir pieno, tuo labai pradžiugindama savo kambariokę. Puodą jau išbandėm ir vieningai nusprendėm , kad jis taps geru mūsų draugu.

Norėdamos pažymėti šį didį įvykį mūsų gyvenime, turbūt vėl ką nors pažiūrėsim vakare iš Zurbaitės Auksinės Filmų Kolekcijos.

Vakarą pradėjom Čekuoliu. Kadangi paskaitą apie vyrus jau išklausėm, tai eilė atėjo moterims. Valgydamos alyvuoges ir sūrį su pelėsiais, pažvengėm iš labai subtilių jo bajerių, pvz, „<…>matyt, išmintis ir jautrumas nepaliko gilių pėdsakų tos moters veidelyje..<…> ir tikrai žinojom, kad tuo vakaras dar nesibaigė…

Vėlgi supratę, kad labiausiai mums čia trūksta vyriškos kompanijos (naujai nusipirktas puodas ir Ajvaras – nipriot), nutarėm pažiūrėti 1962m. Bondą. Džeimsą Bondą.

Čia labai tiktų paminėti posakį – “stilius diktuoja madą”. Kadangi tas filmas darė didžiulę įtaką to meto visuomenės supratimui apie vyro ir moters vaidmenis gyvenime, mes iš to gana gardžiai pasijuokėm. Jau nepaisant to, kad Džeimsas iš dulkių debesies ar degančio pastato sugeba išeiti sniego baltumo marškiniais, jis ne tik TOBULAS vyras, bet dar ir sugeba nujausti, ko tą akimirką labiausiai reikia moteriai (nors net ir ji to nežino..) ir tai jai duoti. Apie moteris kalba atskira: ji – naivi blondinė durnom akim, iš pradžių dar bando Džeimsui priešintis (ot, kalė..), bet paskui galiausiai vistiek norom ar nenorom (bet visitek iš anksto tai žinodama) jam nusileidžia.

Po filmo dar labiau paliūdėjom, kad Giedrės Mykolo, o mano Nežinau-ko nėra šalia ir aš nuėjau miegot. Tuo tarpu mano sugyventinė žaidė Age Of Empire ir aš dar ilgai girdėjau dejones, sklindančias  iš jos žudomų nekaltų kareivių lūpų…

Diena Policijoje ir Puota

Diena prasidėjo nuo Policijos nuovados, kur manęs vos neužmušė šlakbaumas. Ten susitikom su tokia moteraite, kuri mums padėjo sutvarkyti visus reikalus ir popierizmus, kad galėtume čia nesibaimindamos gyventi daugiau nei 3 mėn. Viską susitvarkiusios ir sužinojusios, kad interneto ir maisto kortelių dar teks gerokai palūkėti, vėl patraukėme į savo Meką – „Gric&Guc“ su sparčiu internetu ir maloniais padavėjais.

Pasimėgavę inerneto teikiamais malonumais, išėjom namo.  Išėjom tiesiogine to žodžio prasme –  pora km į kalną. Beeidamos nusprendėm pasidaryti sau šventę, todel parduotuvėj prisipirkom visokio gėrio ir  vyno už 11 kunų ( apie 5,5 lt).

Vieningai priėjom prie išvados, kad tokia šventė neapsieis be geros komedijos. Pasirinkom lengviausiai skambančią – „Kiss Kiss Bang Bang“. Tiesa, dabar jau gal nedrįsčiau teigti, kad tai yra komedija: kokias 15 filmo minučių išvis nesupratau, apie ką “eina kalba” ir kaip supratau iš Giedrės žvilgsnio, ji irgi nelabai suprato…Visgi  nusprendėm žiūrėti toliau, nes mus sužavėjo filmo įgarsinimas – jis tikrai nebuvo pats geriausias! Atrodo, kad įgarsintojas sėdėjo metaliniam kibire, todėl visi veikėjai įgavo gana žavius robotų balsus. Pasidžiaugusios, kad bent taip filmas taps juokingesnis, tęsėme jo peržiūrą. Robotų balsų užliūliuotos, nusprendėm truputį prigult . Ir prigulėm…Snūstelėję geras porą valandų, atsikėlėm jau praradusios laiko nuovoką ir žinojom tik tiek, kad už lango – tamsu, nors į akį durk.

Pagalvojom, kad gerai būtų dabar išgėrus kavos…Taigi, nusileidom į apačią, į studentų valgyklą ir paprašėm kavos su pienu. Moteriškaitė, užsiimanti to gėralo darymu, pažiūrėjo į mus ir kažkodėl padarė kakavos…(nes tipo, jau gal vėlus vakaras ir gal mes jai pasirodėm gana nesubrendusios kavai ?). Tai mūsų vakaro nesugadino ir mes maukėm kakavą ir valgėm šokoladą lauke. Kiek pasėdejusios pagalvojom, kad reikia pasižmonėt, todėl grįžom į kambarį, pasiėmėm likučius iš puotos ir atsisėdom ant laiptų prie barako visko „damušt“ (tai bent pasižmonėjom!!).

O tada (kaip netikėta!) vėl grįžom į kambarį, su mintim vakarą praleisti spoksant į ekraną.

Pagalvojom, kad vakarą reikia pradėti nuo vyrų, todėl mums apie juos papasakoti teikėsi pats Dėdė Čekuolis. Išklausėm pamokslo apie vyrų giminę ir galvojom , ką gi čia žiūrėti toliau. Ilgai rinkomės, pradedant James Bond’o filmų kolekcija, baigiant reklamomis, kurias Giedrė atsitiktinai rado savo kompe. Bet kadangi reklamos buvo gana žiaurokos, su potekste apie keliuose tykančias nelaimes, mes pasirinkom, kaip vėliau pasirodė, daug geresnį variantą – „The Sex Education Show“. Tas Show sukėlė nemažai diskusijų ir moteriškų plepalų. Bet tuo vakaras dar neisibaigė – jį vainikavo gana ironiškas filmukas apie Amerikos skautus.

Toks minčių ir informacijos kratinys nuvedė tik prie vieno – abi kritom į lovas pilnais pilvais po puotos ir pilnom galvom minčių, kaip gi čia dabar visą išmoktą teoriją įgyvendinus praktiškai…

Įvykių archyvas. VII dalis: 2009 rugsėjo 21 d. „Daugybė žingsnių asfaltu“

Pirmadienis buvo didi diena – buvom pakviestos į fakultetą susitikti su Sanja Žubčić paplepėti akademiniais klausimais. Taigi, iškeliavom miestan. Iki susitikimo Mortai reikėjo pasidaryti dokumentinių nuotraukų, o man – išsikeisti pinigėlių. Kai vėl susitikom, Morta neatrodė labai laiminga, o priežastis labai paprasta – nepaisant įnirtingų ginčų su dėde fotoateljė, jos nuotraukos kainavo 50 Kn. Dar ir dabar paminėjus nuotraukas jos veidas mažumėle persikreipia.

Iškeliavom ieškoti fakulteto. Bebekas mums buvo papasakojęs, kur eiti, bet nusprendėm pasitikslinti. Turizmo informacijoje mums negalėjo paaiškinti nei kur yra gatvė, kurios mes ieškom, nei kur yra mums reikalingas fakultetas. Žemėlapyje tos gatvės nebuvo. Kelio paklausėm trijų moteriškių. OMG. Jos viena per kitą šaukdamos atėmė iš mūsų žemėlapį ir ėmė ginčytis tarpusavyje, kur gi ta gatvė, kurios mums reikia. Turėjom dvi skirtingas versijas. Viena moterėlė atrodė kiek labiau susigaudanti, o ir jos nupasakotas kelias bent jau buvo ta pačia kryptimi, kaip ir Bebeko, tuo tarpu kita mus norėjo nusiųsti autobusu nežinia už kelių kilometrų į miesto pakraštį. Po 5 min. trukusio šaršalo šiaip ne taip atsiėmėm iš jų žemėlapį ir patraukėm aukštyn. Atsisveikinusi su jomis nusprendžiau, kad pabendravus su tokiomis damomis darosi nebe taip ir nuostabu, kodėl bent jau vyresnės kartos moterys Kroatijoje laikomos kažkuo panašiu į žemesnę kastą.

Vėliau dar pora kartų paklausėm kelio ir šiaip ne taip radom, ko ieškojusios. Pastatas nerealaus grožio, bet kelias iki jo – žudantis. Dar labiau mus nužudė tai, kad visgi atėjom ne į tą pastatą! Pasirodė, kad su alaus pagalba ne itin atidžiai perskaičiau laišką, kuriame buvo pasakyta, kur mums eiti. Pasirodė, kad Rijekoje yra du filosofijos fakultetai. Pasirodė, kad nuėjom visiškai ne į tą. Džiugu, kad jaunas ir labai malonus prodekanas susiskambino su Sanja ir super aiškiai papasakojo mums, kaip nusigauti ten, kur mums reikia.

Žinoma, pakeliui nusprendėm atlyginti sau už vargą kopiant į kalną. Sustojom mažoj, bet jaukioj kavinukėj „Corto“. Akį patraukė iki skausmo pažįstamas piešinėlis – švyturys. Kava kainavo 8 Kn ir buvo skani. Išplempėm visą vandenį, kurį mums atnešė prie kavos ir patraukėm toliau.

Eidamos matėm kelių reguliuotojas, jaunas merginas. Tuomet, eidamos per Korzo, pagrindinę Rijekos pėsčiųjų gatvę, matėm pilnas kavines vyrų, besimėgaujančių kava ar alumi. Ir vėl toptelėjo tas niekingas klausimas: kada gi jie dirba? Ir vėl ta pati niekinga mintis – viską pas juos daro moterys.

Galiausiai radom fakultetą, kurio ieškojom. Labiausiai mus nustebino tai, kad viename pastate yra ir pradinė mokyklėlė, ir pagrindinė mokykla, ir filosofijos fakultetas. Užsiropštusios į trečią aukštą radome mums reikalingą kabinetą, o jame, kaip paaiškėjo, ir savo dėstytoją. Labai maloni moteris, zagrebietė, tad puikiai mus suprato, kad pasiklydome. Paplepėjom apie mokslus, mums parodė vadovėlius, bet nusprendėm, kad jie mums per lengvi. Vai, kaip buvo džiugu – visgi mes kažko išmokom per trejus metus! Sužinojom, kad mes būsim tik trys užsienietės. Dar daug visko sužinojom. Kaip ir tai, kad dar vis negausime interneto savo kambaryje.

Tai sužinojusios, eilinį kartą patraukėm į „Gric&Guc“. Čia pabaigėm tvarkyti blogą ir sukėlėm, ką jau buvom parašiusios. Radau nemalonų laišką iš namų, kuris mane baisiai sunervino, tad Mortukė mane paliko pabūt su savimi. Kai parsiradau namo jau visiškai naktį, įsliūkinau į tamsų ir liūdesiu kvepiantį kambarį. Matyt, mums jau buvo atėjęs tas metas, kuris ir negalėjo neateiti. Ore tvyrojo kažkas blogo, karštis smaugė, o lovos rodėsi baisiai nepatogios. Gerai, kad visada išaušta rytas.

Įvykių archyvas. VI dalis: 2009 rugsėjo 20 d. „Fail“

Išbandėm ėjimą pėstute iki miesto. Pakeliui sustojome kiek atsikvėpti ir nusišluostyti devynis prakaitus. Kavinukė visai netoli Rijekos traukinių stoties, kylant gatvele aukštyn vadinasi “Pavarotti“. Veliki macchiato (didelė kava su pienu) čia kainavo tik 7.50 Kn, kas mus labai pradžiugino… kol tos kavos neatnešė. Baisinga muilo skonio kava. Neperdedu. Vienintelė laimė, kad prie muilo patiekė ir vandens, kuriuo jį galėtume nuskalauti. Neperdedu. Dar tos kavos buvo labai mažai, bet net nežinau, ar čia minusas. Jei būtų buvę skanu, būtų buvęs minusas. Na, ir dar padavėja nesirodė amžiais, nors žmonių buvo tikrai nedaug, tad negalėjom kuo greičiau iš ten pabėgti ir man teko spoksoti į vienintelius ten buvusius vazoninius augalus – palmes. Itin artimi žmonės dažniausiai žino, kad palmės man varo neviltį, nes reiškia, kad aš labai toli nuo namų, o būti toli nuo namų man sunku. Gerai, kad bent Morta mėgsta palmes. Ai, ir dar padavėja nežinojo, ar jie priima korteles.

Dar ėjom pasivaikščioti molu. Em. Kaip čia pasakius. Nelabai kažką yra eiti kilometriuką, kai jūra slepiasi už aukštos sienos. Apsimetėm nesupratusios kroatiškų užrašų ir galiausiai užsiropštėm ant sienos, kad pažiūrėtumėm į jūrą. Nelabai įdomi. Pernelyg žydra ir rami. Bet čia jau subjektyvumai.

Perkepusios užsukom į konoba “Ribar“ (užeigą “Žvejys“). Čia pigiai ir skaniai pavalgėm (skaičiuojant vietiniais matais, žinoma). Morta valgė ryžius su kalmarais už 30 Kn, o aš užsisakiau pomidorų sriubos už 11 Kn ir blynelių su šokoladu už 15 Kn. Sriuba buvo absoliučiai dieviška, bet… blyneliai buvo su marmeladu. O aš nuoširdžiai nemėgstu marmelado. Na, bet iš blynelių išspaudžiau visą marmeladą, kiek tik sugebėjau, o šleikštų saldumą nugesino alus. Baisiai nemėgstu šokdinti padavėjų, nes neva turėčiau tokią teisę. Fui. Beje, savo pasirodymu mus nudžiugino kiek namus priminęs vietinis gyventojas – balandis. Tiesa, akivaizdžiai ne iš pasiturinčios giminės, visas nupiepęs ir apsipešiojęs. Morta nusprendė, kad jis matyt taip skurdžiai atrodo, nes nevalgo žuvies (visgi prie uosto jos apstu). Dar mus džiugino vietinė fauna, puikiai atitinkanti užeigos pavadinimą: už poros staliukų garsiai ginčijosi trys senoliai, matyt, vietiniai žvejai. Ne itin patrauklios išvaizdos, o kolegos lietuvaičiai turbūt nepasibaimintų jų pavadinti bomžais ar kitais gražiais nacionaliniais epitetais, nepaisant fakto, kad jie gėrė alų kavinėje, o ne prie jos. Išgirdome turbūt visą įmanomą gausių kroatiškų keiksmažodžių racioną, o didžiausiai mūsų nuostabai, vienas jų išvažiavo namo su taksi. Žodžiu, nespręsk apie knygą iš viršelio, byloja liaudies išmintis ir Mortos (čia tiesiogiai apie knygą) išmintis.

Vėliau iškeliavom ieškoti interneto. Užsukom į kavinukę, kurios pavadinimo dabar niekaip neatsimenam. Kai atsiminsim, paredaguosim šį straipsniuką. Čia galima įsigyti įvairiausių pieno kokteilių, bet mes apsiribojom skania kava už 8 Kn. Čia mėginom plepėti su namais, o mano pagrindinis tikslas buvo sutvarkyti blogą, kad pagaliau galėtume pranešti plačiajai visuomenei, kaip gi mums čia gyvenasi. Tiesa, internetas buvo tragiškas (mūsų mylimieji Gric&Guc sekmadieniais nedirba), tad Mortukę greitai ištiko kažkas panašaus į įsiūčio priepuolėlį ir ji patraukė namo. Plius minus viską sutvarkiusi grįžau pas ją nešina akcijiniu alumi ir šikpopieriu (kurio mes dar nebuvom įsigijusios!), o tuomet… kokia staigmena – Mortukė sėdėjo prisijungusi prie interneto! Deja, kažkas neužilgo išjungė rūterį ir nuėjo miegoti, tad ir mūsų internetas kambaryje baigėsi. Kaip vėliau supratome, tikrai tai buvo vienetinis sėkmės atvejis.

Įvykių archyvas. V dalis: Vidurnaktis iš rugsėjo 19 d. į rugsėjo 20 d. „Kontempliacinio diskurso analizė“

Šįvakar gėrėm vyną ir valgėm duoną su Vesnos virtu ajvar (vienas geresnių mūsų draugų). Visa tai truko, kol pažiūrėjom penkias ar šešias „Draugų“ serijas. Buvo geras bobiškas vakaras, po kurio sekė bobiškų knygų skaitymas, o tada mažumėle bobiškai nukvakom.

Pirmiausia nusprendėm, kad geriau nei vynas prieš miegą – tik vynas prieš miegą su vyru. Tuomet pasigedau užkandos prie vyno, o vienintelė mūsų užkanda – duona. Pasidžiaugėm šio momento sakralumu, kuris mūsų vos neatvertė į doras tikinčiąsias (savaime suprantama, Aivarui sakralume vietos nėra). Tas nuostabus dvasinis pokylis paskatino mane suregzti pora sakinių apie šį puikų vakarą ir tuomet Morta nusprendė mestelėti keletą vakaro perliukų. Pirmiausia, apžiūrinėdama savo kojas po depiliacijos, padejavo, kad jei ryte jos kojos vis dar bus nusėtos rausvais taškeliais, ji negalėsianti vilktis suknelės. Bet čia netikėtai pasipainiojo išvada: jei suknelė bus taškuota – puikiai derės (atleiskit man, mieli vyrai, skaitantys šias rašliavas). Dar prašė pridurti ir kokias knygas mes skaitom, mat ji tik ką pabaigė skaityti knygą „Seksuali moteris“ ir dabar esą man bus gana sudėtinga su ja gyventi. Nieko tokio – pabaigusi skaityti knygą apie Laukinę Moterį, manau, lengvai su ja susidorosiu (manėme, kad nerasime nuorodos į puslapį, kuriame būtų informacijos apie Mortos skaitomą knygą, „nes ji 1996 m. ir su išsidažiusia k*rva ant viršelio“ – jei kada pamatysite Mortą atrodančią kaip 96-ųjų laisvąją damą ryškiomis geidulingomis lūpomis, neatsiginančią vyrų, tai čia tos knygos įtaka – bet, kaip matėt, mums pavyko!).

Dar galime pridurti, kad išsiliejusio vyno dėmes šluostom Vilniaus oro uoste apverktomis ir apsnarglėtomis servetėlėmis, nes kitko šiems tikslams dar neįsigijome. Užtat įsigijome net dviejų rūšių smilkalų: pirmieji neva leidžia atsiskleisti gerosioms zodiako ženklų savybėms, o antrieji (vertimas pažodinis) – trancendentuoja magiją dieviškumo, sėkmės ir sėkmės. Ilgai svarstėm, koks gi turėtų būti kvapų lydimas šio vakaro mūsų dvasinis kelias, tad pamainomis mėgaujamės abiem šiais kvapais, tikėdamosi, kad mūsų zodiako ženklų gerosios savybės trancendentuosis į dieviškumo, sėkmės ir sėkmės magiją. Tiesa, įtarimą kelia ant smilkalų pavaizduotas ženkliukas – užbrauktas klūpintis žmogeliukas, ištiestomis rankomis,– kas mums suponuoja, jog greičiausiai šie smilkalai visai nėra skirti tokio aukšto lygio dvasinėms apeigoms, o ir kvapas keičiant smilkalų lazdeles nelabai tesikeičia. Nusivylimą skandinam vyne, stebėdamos drugelio klajones mūsų kambaryje. Jis be jokios abejonės turėtų trancendentuotis, nes jau bandė pavogti Mortos šlepetę.

„Taip mes dabar gyvenam jė.“

Įvykių archyvas. IV dalis: 2009 m. rugsėjo 19 d. „Shopping with no fucking/Pasiklydę internete“

Pabudusi ryte palikau Mortukę dar kiek miegoti ir patraukiau į klajones po aplinkinį rajoną. Norėjau kiek apsižvalgyti, o svarbiausia – norėjau rasti, kur galėčiau išgerti rytinės kavos ir kiek paskaityti knygą. Apėjau daug, dar dabar skauda kojas, tačiau kavinės jokios neradau. Kadangi tikėjausi kiek panašaus gyvenimo būdo, kaip ir Zagrebe, jaučiausi išdurta. Galiausiai grįžau į bendrabutį ir registratorės paklausiau, kur galėčiau išgerti kavos. Sekdama nuorodomis priėjau tiesą sakant siaubingą vietą prie pat autobusų stotelės ir to, ką ji pavadino „prekybos centru“, bet noras ryte išgerti kavos buvo už viską stipresnis. Akivaizdžiai Morta jautėsi taip pat, nes vėliau prisijungė sekdama tomis pačiomis tos pačios registratorės nuorodomis.

Išgėrus kavos mūsų keliai išsiskyrė. Palikusi Mortukę patraukiau į miestą interneto ieškoti į tą pačią vakarykštę kavinę. Čia sugebėjau užregėti paskutines 18 sekundžių krepšinio varžybų Kroatija-Rusija. Visas personalas, kaip vėliau pasirodė, atidžiai stebėjo mano reakciją (o aš plačiai šypsojausi stebėdama taiklius kroatų baudos metimus ir kaip rusai pametė kamuolį). Kroatai laimėjo keliais taškais ir aš, pamačiusi į mane įsmeigtas akis, kuo nuoširdžiausiai juos pasveikinau tuo sukeldama jiems didelę nuostabą. Spręsdami iš mano akcento, vyrukai spėjo, kad aš iš Rusijos. Manęs tai nė kiek nenustebino, nes tą patį man sakė ir dėstytojai iš Zagrebo, bet mano reakcijos ir nuoširdi greitakalbė, manau, neblogai juos įtikino, kad aš tikrai lietuvė ir kad bandyti klausti, ar nieko nėra bendro tarp Lietuvos ir Rusijos būtų man tik įžeidimas.

Po kurio laiko prisijungė Morta, kurios diena buvo pašvęsta chalato ir patogių šlepečių paieškoms. Chalato ji nerado, užtat įsigijo šlepetes, pora sąsiuvinių („tikrai labai gražių sąsiuvinių“) ir dar kažką. Kartu pasidžiaugusios interneto gėrybėmis nusprendėme dar kiek paslampinėti po Rijeką. Daug įkalnių įveikėm, kol užregėjom nuostabią šunų kirpyklą, nuostabiu pavadinimu rausvame fone „Zeba“ (tik pagalvokite, kaip turėtų atrodyti šuo po kirpyklos. Juk peršasi vienintelis žodis, tiesa?).

Vėliau pasistiprinom beprotiškai skaniais ir pigiais paniniais ir grįžom namo. O toliau jau bus toliau.

Įvykių archyvas. III dalis: 2009 m. rugsėjo 18 d. „95,69 mylių asfaltu“

Rytas ir vėl prasidėjo nuo kavos su knyga ant sofos po obelimi. Pusryčiams – namie kepta duona su namine persikų uogiene. Kad ir kaip buvo gerai, teko atsisveikinti, nes per ilgai užsibuvę svečiai juk pradeda smirdėti. O ir svečių pamaina keitėsi: atvyko giminaičiai. Mortai akin kritęs neprastos išvaizdos jaunuolis-giminaitis pametėjo mus iki tramvajaus stotelės ir netrukus jau buvome autobuse į Rijeką.

Bet buvome ne vienos! Su mumis keliavo draugai hamburgeris, burekas ir alus, nepaisant dar ir viso autobuso žmonių, kurių vienas, sėdėjęs tiesiai už mūsų, visą kelią arba snaudė, arba kalbėjosi pats su savimi. Kelionę apvainikavo trumputis dialogas, vaizduojantis lietuviškų metaforų sąlyginumą:

– Man atrodo, Rijeka jau ne už kalnų.

– Man atrodo, kad kaip tik už kalnų.

Bet tuo dialogas ir baigėsi, nes iš už kalnų išniro jūra ir miestas, kuriame praleisime keturis su puse mėnesio.

Išlipusios Rijekos autobusų stotyje (nors tai buvo panašiau į uostą), pasijutom besančios begaliniame pietietiškame chaose: siauromis gatvelėmis pypsėdamos lakstė mašinos, begalės žmonių skubančių šaligatviais rėkavo vieni kitiems, o kiti tuo tarpu ramiai gurkšnojo kavą vietinėse kavinukėse. Pamėginom prisiskambinti į bendrabutį arba fakultetą. Tai nebuvo taip jau lengva, bet galiausiai mums pavyko ir… supratom, kad atvykom čia pirmiausia praleisti savaitgalio – buvom mažumėle praradusios laiko nuojautą.

Ilgokai laukėm autobuso, kuris mus nuvežtų iki bendrabučio, o pro mus jaukiai lakstė gerokai apsvaigę vietiniai„jaunuoliai“, balsais it lakštingalų. Kelionė iki bendrabučio truko turbūt ištisas 5 min., išlipusios supratom, kad greitosios medicinos punktas bus visai šalimais, o kelią į bendrabutį radome pastebėjusios aptvertą krepšinio aikštelę, pilną prakaituotų jaunų kroatų. Kurį laiką pasėdėjom gaudydamos kvapą, nes teko gerokai pavargti su terbelėmis velkant jas į Rijekos aukštumas bei gausybėmis laiptelių, kol galiausiai radome registratūrą su dar daugiau laiptelių. Mūsų nugaros dar ilgai tai atmins.

Buvom šiltai priimtos ir gavom nediduką, bet jaukų kambarėlį trečiame aukšte su vaizdu į jūrą (kai persisveri per langą). Draugiškai pasidalinusios teritoriją išsikrovėm terbeles ir apsiuostinėjom gyvenamąją erdvę: Morta savo spintoje rado cigarečių, juodas liemenuko petnešėles bei dangtų nuo batų dėžės; mano spintoj gyveno kažkieno paliktas šalis, o po lova – Mortos dydžio šlepėtės, tiesa, nepatogios; o savo aukšte, kuriame yra 14 kambarių, radome 4 dušus, 3 tualetus ir daug kriauklių. Ir net vieną virtuvėlę, kurioje galėtų sutilpti kokie 2 žmonės. Sužinojome, kad apačioje yra skalbykla-su-žetonais ir menza (valgykla). Interneto kambaryje dar nėra. Bet jis bus. Mums pažadėta.

Apsiuostinėjusios gyvenamojoje erdvėje nusprendėme apuostinėti ir mus priglaudusį miestą. O mus čia pasitiko karštis. Supratau, kad įsidėti megztiniai kol kas čia beverčiai. Klajojome po miestą. Pagrindinis mūsų tikslas, žinoma, buvo internetas. Visoje pagrindinėje Rijekos gatvėje jis nemokamas, tačiau mes buvome išrankios, nes mūsų kompiuteriai be rozečių veikia trumpai arba išvis neveikia, tad klajojom ieškodamos kavinės, kurioje būtų bent dvi rozetės, o su jomis ten buvo prastai.

Galiausiai mūsų klajonės baigėsi ties tobula vieta pavadinimu „Gric&Guc“, iš kurios dabar kojos nekeliam. Tobulumas pasireiškė:

1)      Nuosavas, geras ir greitas, kavinės internetas,

2)      Staliukas, prie kurio yra net TRYS rozetės (vadinasi, nereikėjo sėdėti per 50 m vienai nuo kitos),

3)      Puiki muzika,

4)      Itin draugiška barmenų ir padavėjų komanda (kurių vienas itin atkreipė Mortos dėmesį ir galutinai mus nulinčiavo iškviesdamas mums taksi, ko mes pačios nebūtume sugebėjusios padaryti, vėliau paaiškinsim kodėl),

5)      Maistas (užsisakėm jūros gėrybių salotų už 35 Kn (apie 18 Lt), nuo kurių persivalgėm ir „nuo kurių galima patirti orgazmą be vyro su kalmaru“. Aišku, mano vyras gerokai iš manęs paskui išsijuokė, mat kol jis guodėsi, kaip ant mano kelionės išleido visus pinigus, aš žiaumojau austrę).

Taigi, pavakarojusios su kalmarais, austrėmis ir žmonėmis-per-atstumą, išvažiavom namo mums iškviestu taksi, nes, anot barmeno, naktiniai autobusai nevažiuoja (o mums buvo sakyta kitaip). Kodėl nebūtume sugebėjusios išsikviesti taksi pačios? Pirma, nežinom numerio. Antra, nesame kompetentingos šia tema kalbėti kroatiškai. Trečia, mums niekaip nebūtų buvę suvokiama, kad taksi neatvažiuoja, kol  nesusirenka pilno ekipažo keleivių, kuriems pakeliui. O sumokėjom už taksi po 10 Kn (perkant bilietėlį autobusui į dvi puses arba dviems keleiviams, jis kainuoja 15,50 Kn, o jei perki bilietėlį iš vaiuotojo – 10 Kn į vieną pusę). Tad parvykom saugiai, greitai ir vietiniai nebrangiai.

Tiesa, Morta apturėjo didį nusivylimą sužinojusi, kad neįsidėjo fotoaparato. Kurį laiką nuotraukų iš mūsų gyvenimo bloge nebus.

Grįžusios dar nenorėjome eiti miegoti, tad nusprendėme pažiūrėti filmą, kurį Mortai rekomendavo vienas jos draugas. Tas filmas – „Young People Fucking“. Tiesą sakant, filmas mums net labai patiko. Dialogai nerealūs – niekaip negalėjom nustoti krizenti. Tik tiek, kad baigus žiūrėti Morta niekaip negalėjo suprasti, kodėl tas žmogus jai šį filmą rekomendavęs.

Atlikusios visus veiksmus reikalingus atlikti po gero sekso, nuėjome miegoti.