Fenomenai: studentai ir maistas

Jei kartais kadanors taip nutiks, kad atsidursite Kroatijoje, o neturėsite už ką nusipirkti pavalgyti, patarimas būtų toks: ieškokit studento ir sakykit “plyz plyz aim hangri“. Arba tiesiog paklauskit, kur galima rasti studentų valgyklą ir ten prisirankiokit elitinių maisto “likučių“.

Kažkada anksčiau buvau užsiminusi, kad studentai čia maitinasi visiškai papigiai. Studentiška kortelė Iksica yra lobių lobis – į ją kiekvienas studentas iš valstybės kas mėnesį gauna pinigų, kuriais apmokama 75 proc. maisto kainos studentiškose valgyklose. Taigi, vidutiniai mano pietūs/vakarienė man kainuoja apie 12 Kn. Taip, gerbiamieji, 6 Lt. Ir tai nėra maistas, kokį gautum Lietuvos valgyklose (jos man visada asocijuojasi su kažkokiais neaiškios kilmės gličiais padažais). Maitinuosi aš šitaip:

Variantas nr. 1: patiekalas iš mėsos + salotos + 4 pakeliai sulčių;

Variantas nr. 2: meniu, kurį sudaro sriuba, mėsytė, salotos, bulvės ir desertas + kaip visada firminiai 4 pak. sulčių;

Variantas nr. 3: pica + tie patys 4 pak. sulčių.

Mane, matyt, taip jau kvailai išauklėjo, kad maistą reikia gerbti, tad man truputėlį kraupu stebėti, krūūūūūvas maisto, kurį išmeta kroatai. Pusė merginų nusiperka maisto, kurį jau turbūt šimtus kartų ragavo, bet paragavusios jo vėl ir nusprendusios, kad nenori valgyti, ramia sąžine viską išmeta. Niekad nesuprasiu, kam pirkti meniu, jeigu nenorėsi nei sriubos, nei bulvių fri, nei pyragaičio.

Šį įrašą parašyti mane įkvėpė mergina, sėdėjusi šalia manęs valgykloje. Valgėme picas. Manyčiau logiška, kad nenorėdama picos su grybais užsisakiau šiek tiek pigesnę picą be grybų. Tai aš vadinu logika. Tuomet pasižiūrėjau į greta sėdinčios merginos lėkštę – ten gulėjo išmėsinėta pica – vidus išpjaustytas iš kraščiukų, o visur aplinkui mėtėsi grybai – nesuvalgytas nė vienas. Kaip aš norėčiau tokią mergikę išsivežt miškan vien su duonos kriaukšle! Uf.

Reziume: negaliu pakęsti, kai ką nors gaudami pusvelčiui žmonės nustoja tai vertinti.

Skanaus.