Fenomenai: studentai ir maistas

Jei kartais kadanors taip nutiks, kad atsidursite Kroatijoje, o neturėsite už ką nusipirkti pavalgyti, patarimas būtų toks: ieškokit studento ir sakykit “plyz plyz aim hangri“. Arba tiesiog paklauskit, kur galima rasti studentų valgyklą ir ten prisirankiokit elitinių maisto “likučių“.

Kažkada anksčiau buvau užsiminusi, kad studentai čia maitinasi visiškai papigiai. Studentiška kortelė Iksica yra lobių lobis – į ją kiekvienas studentas iš valstybės kas mėnesį gauna pinigų, kuriais apmokama 75 proc. maisto kainos studentiškose valgyklose. Taigi, vidutiniai mano pietūs/vakarienė man kainuoja apie 12 Kn. Taip, gerbiamieji, 6 Lt. Ir tai nėra maistas, kokį gautum Lietuvos valgyklose (jos man visada asocijuojasi su kažkokiais neaiškios kilmės gličiais padažais). Maitinuosi aš šitaip:

Variantas nr. 1: patiekalas iš mėsos + salotos + 4 pakeliai sulčių;

Variantas nr. 2: meniu, kurį sudaro sriuba, mėsytė, salotos, bulvės ir desertas + kaip visada firminiai 4 pak. sulčių;

Variantas nr. 3: pica + tie patys 4 pak. sulčių.

Mane, matyt, taip jau kvailai išauklėjo, kad maistą reikia gerbti, tad man truputėlį kraupu stebėti, krūūūūūvas maisto, kurį išmeta kroatai. Pusė merginų nusiperka maisto, kurį jau turbūt šimtus kartų ragavo, bet paragavusios jo vėl ir nusprendusios, kad nenori valgyti, ramia sąžine viską išmeta. Niekad nesuprasiu, kam pirkti meniu, jeigu nenorėsi nei sriubos, nei bulvių fri, nei pyragaičio.

Šį įrašą parašyti mane įkvėpė mergina, sėdėjusi šalia manęs valgykloje. Valgėme picas. Manyčiau logiška, kad nenorėdama picos su grybais užsisakiau šiek tiek pigesnę picą be grybų. Tai aš vadinu logika. Tuomet pasižiūrėjau į greta sėdinčios merginos lėkštę – ten gulėjo išmėsinėta pica – vidus išpjaustytas iš kraščiukų, o visur aplinkui mėtėsi grybai – nesuvalgytas nė vienas. Kaip aš norėčiau tokią mergikę išsivežt miškan vien su duonos kriaukšle! Uf.

Reziume: negaliu pakęsti, kai ką nors gaudami pusvelčiui žmonės nustoja tai vertinti.

Skanaus.

Fenomenai: šlepetės

Kroatėms ne tik treningai – apranga bet kokiam orui ir situacijai, bet ir šlepetės – universalus apavas. Perdedu, žinoma, tačiau ką tik stebėjau, kaip lyjant lietui iš kito pastato į mūsiškį atšlepsėjo studentė. Šlepsėjo garsiai, per balas ir nuo kadaise žydrų jos šlepečių-zuikučių ausų tiško purvino vandens lašai. Pasiėmusi iš automato sintetinį sumuštinį ji iššlepsėjo atgal. Vargšai purvinai melsvi zuikučiai maudėsi balose.

Kol sėdėjau ir mėginau įsivaizduoti, kokios turėtų būti tos merginos kambario grindys, privažiavo automobilis. Iš jo išlipo mergina su treningais ir, žinoma, šlepetėmis. Irgi minkštomis kempinaitėmis, siurbte siurbiančiomis vandenį.

Tikrai. Keista šalis.

Policija mūsų namuose?!

Cha! Mes dar nemirėm! Mes dar rašysim! O įkvėpimas gali visai netikėtai pasibelsti į duris… tiesiogine prasme.

[Ta proga, kol skaitysite, galit pasikrauti dainušką nuotaikai pakelti, bo labai į temą.]

O buvo taip. Kažkada seniai Morta gavo ne šiaip kokį tai laišką, o raštelį iš policijos, kuriame buvo teigiama: “prašau prisistatyti į policiją šią savaitę“. Konkretu, tiesa? Taigi, Morta apvaikščiojo visus policijos komisariatus Rijekoje, kol rado tą vienintelį, bet… pareigūnas, kuriam ji turėjo prisistatyti, buvo išvažiavęs pagal iškvietimą. Vėliau mūsų dėstytoja skambinėjo kiekvieną dieną į policiją, bet pareigūnas, deja, susirgo. Taigi, Morta į policiją taip ir nenuėjo.

Ir štai, sėdim mes, dvi jaunos-gražios-nežanotos, ir spoksom į savo kompiuterių monitorius, klausomės muzikikės per ausines, kai žiū, mūsų ramią popietę sudrumstė garsus beldimas į duris. O ten ne šiaip sau kas nors, o vyras! (O tai yra retas nutikimas merginų bendrabutyje.) Ir dar ne šiaip vyras! Uniformuotas!

Taigi, apturėjom svečiuos pareigūną. Nieko nepavogėm, nieko nenužudėm ir šiaip neprisidirbom. Tiesiog esam užsienietės. Kroatijoje taip jau įprasta, kad užsieniečių sąrašus turintys policininkai karts nuo karto beda pirštuku ir į ką pataiko, tą nusprendžia patikrinti, ar legaliai jų brangioj šalelėj žmogus gyvena.

Drįstu teigti, kad procedūra buvo itin įdomi. Policininkas pasiėmė šūsnį lapų, ir ėmė klausinėti: tėvo ir motinos vardas, motinos mergautinė pavardė, kokią mokyklą baigei Lietuvoje, ką šiuo metu dirbi… turbūt kad viskas. Visgi, kadangi policininkas akivaizdžiai jautėsi labai patrauklus su savo uniforma, procesas truko ne dvi minutes, ko būtų pilnai pakakę, o bent 10, gal 15 minučių. Jam labai “reikėjo“ sužinoti, kuo garsi Lietuva, kokie mūsų pomėgiai, koks lietuvių nacionalinis gėrimas, ką dirba Mortos mama, kuo skiriasi švietimo sistema Lietuvoje ir Kroatijoje bei kitų be galo svarbių tarptautiniams santykiams dalykų. Galiausiai buvom apkaltintos, kad esam labai prastos šeimininkės, nes nepasiūlom gerb. pareigūnui išgerti – jam užtektų tik vieno mažyčio stikliuko.

Išeidamas garbusis ponaitis palinkėjo mums mėgautis mokslais ir tikėjosi, kad dar susitiksim. Vai, kaip tikiuosi, kad nesusitiksim.

Ak, vos nepamiršau. Labai smagaus humoro jausmo ponaitis. Sakė, kad jeigu būsim blogos, uždarys mus į kalėjimą.

Myliu Lietuvą.

Pašėlęs šeštadienis: pankai, klubai, nuostoliai

O taip.

Ir išėjom mes į miestą. Šiomis dienomis mūsų vedlys ir pažindintojas su kroatiško gyvenimo įpatumais Rijekoje – Slobodanas, pravarde Bobo. Žmogus, turbūt pažįstanti kokius du trečdalius miesto. Nepaprastai geraširdis, linksmas ir paslaugus vyrukas. Mielos filologės, taip, jis fizikas. Štai ir jis:

Vyriškis fone (taip, tas su dailiu raudonu lankeliu) – baro Grinch, kuriame pradėjome savo vakarą, savininkas. Be to, jis groja gitara grupėje, kurios pavadinimo nors tu ką neatsimenu, tik žinau, kad groja punk. Dar čia buvo grupės vokalistas ir būgnininkas. Būgnininkas simpatiškas bet durnas kaip bato aulas, visada šypsosi taip, kaip aš šypsausi, kai absoliučiai nesuprantu, kas dedasi aplinkui. Ir nuolat kilnoja antakius. Vokalistas labai juokingas (Hm. Kažuo truputį priminė namus…):

Tą vakarą išmokome naują frazę: ulagati u sebe. Paprasčiausia turbūt pasakyti, kad tai reiškia investuoti į save :)) Investuojamas, žinoma, alkoholis. O pasekmes matote nuotraukose virš ir po. Kroatai anaiptol nebuvo sužavėti mūsų kuklumu investuojant. Bet! Aš pagaliau paragavau sambukos :)

Be abejo, niekur neišvengsi nemalonių tipų. Tai ir čia sutikom tokį. Jis mums su Morta visą vakarą mėgino individualiai paaiškinti, kad nesvarbu, ką mes sakom – jis vis tiek žino, kad mes jo trokštam. Yeah, right. Su tokiais tipais bendraudama paprastai imu justi, kaip tirpsta mano meilė žmonijai. Iliustracija (mes su Morta šiaip nesitarėm, kaip pozuosim) atspindi visą reikalo esmę:

Galiausiai prisišokom, painvestavom ir prisitauškėm, nepastebėjom net kaip stuktelėjo vidurnaktis, o ir baro savininkas atrodė gerokai pavargęs:

Taigi, iškeliavom toliau su Bobo ir jo draugais. Nelabai gerai žinau, kaip vadinasi ta vieta, į kurią mes nuėjom, bet grojo smagi muzikytė, taigi prisidūkom ir prisišokom. Bei akis paganėm:

Vienas žaviausių ir kartu labiausiai nervinančių dalykų Rijekoje yra tai, kad savaitgalį kad ir kur benueitum (Grinch’as buvo kažkokia paslaptinga išimtis), pakliūsi į spūstį (beje, šioje nuotraukoje to gražuolio Gric&Guc’o padavėjo, kuris taip pakerėjo Mortą mergina Tajana, tikroji raudonojo lankelio savininkė. Ji visiškai nereali):

Taigi. Gal dėl to, kad jaučiausi atsišokusi, gal dėl to, kad nebesinorėjo į save investuoti, o gal dėl to, kad nusibodo būti nuolat stumdomai ir skaudėjo numindytas kojas, labai netrukus išnešiau iš ten kudašių. Pakeliui pasijutau alkana kaip žvėris, tad nusprendžiau nusipirkti čyzburgerį. OMG. Tokio skanumo mėsainio gyvenime nebuvau valgiusi (net A†A Vokiečių gatvės mėsainiai jam neprilygsta). Ryte surijau ir po to pykau ant savęs, kad taip trumpai truko tas malonumas).

Vakaras beveik baigėsi Palache. Užsukau į klubą prispirta motinos Gamtos šauksmo, o ten netikėtai susitikau būgnininką (tą kvailą kaip bato aulas). Kažkaip jį įkalbėjau pabūti mano kompanjonu žaidžiant stalo futbolą. Pirma partija pasisekė puikiai, kai perėjau į gynybą – mano kolega buvo ne tik nelabai gudraus proto meškiukas, bet ir labai sėkmingai į save investavęs. Viską sugadino į priešininkų komandą pažaisti atėjęs Tajanos vaikinas. Kišau (net neišeina apie mūsų komandą kalbėt daugiskaita) beveik sausai. Ogi tuomet (kaip netikėta) prisijungiau prie taip pat atėjusių čia pašėlt Mortos ir Bobo. Che. Nemaniau, kad man kada galėtų taip patikti drum’n’bass.

Kaip ten bebūtų, laikrodukas jau beveik tiksėjo keturias ryto, mane vėl ėmė stumdyti ir mindžioti, o aš pajutau begalinį norą pabėgti. Kažkaip čia būdama baisingai mėgstu tiesiog imti ir pabėgti. Taigi, palikau Mortą su Bobo ir išlėkiau. Sulaukiau nuostabiojo 102-ojo, vežančio mus namo naktimis ir jau įsivaizdavau, kaip krisiu į lovą, kol… susizgribau, kad neturiu mėnesinio bilieto. Kažkodėl niekas manęs nepatikrino, tad su gauja studentų sėkmingai įsigrūdau į autobusą ir ėmiau kratyti visas įmanomas kišenes. Aha, dideliam mano siaubui, nuostoliai nesibaigė – neradau ir rakto nuo kambario. Nebūčiau aš – taip saugojau piniginę ir telfoną, kad visiškai pamiršau, jog yra ir daugiau saugotinų dalykų. Rytoj keliausiu per visas aplankytas vietas ieškoti.

Tuo tarpu neturėdama raktų apsidžiaugiau, kad turiu butelį alaus, kurio niekaip nesinorėjo susiinvestuoti klubuose ir… knygą. Taip, tik paskutinis idiotas gali eiti šeštadienį tūsintis į klubus, nešdamasis rankinėj knygą, bet… susipažinkime – tai aš. Taigi, kol Morta apmarino alkį ir skriete parskriejo namo, kad net visas kiemas skambėjo, aš sėdėjau ant savo rankinės po lempa ir siurbiau alų su Laukinės Moters priemaišomis. Nenoriu net įsivaizduot, kaip turėjau atrodyti iš šono –  sėdi mergiotė penktą ryto ant asfalto su alaus buteliu ir knygą skaito.

Diena baigėsi dienos pasitikimu geriant ferveksą ir pakelinę sriubą. Ir miegu, žinoma.

Tai ką veikiam?

Štai sėdau prisėdau aprašyti vakarykštę/šiandienykštę dieną. Zurbaitės dienos įrašas jau viešai paskelbtas, todėl ir aš nutariau neatsilikti.

Mano diena prasidėjo nuo pietų,  turint omeny, kad atsikėliau 13.30h vietos laiku. Kambariokė dar miegojo, todėl nusprendžiau pietus pavalgyti VIENA. Vėliau paaiškėjo, kad šiai svajai nebuvo lemta išsipildyti. Eilė iki maisto buvo kaip per nemokamų telefonų dalinimo šventę. Bet man laukimo laikas “neprailgo“, nes štai kur buvęs, kur (geriau būtų) nebuvęs mane užkalbino už manęs stovėjęs jaunuolis. Pastebėjau ir anksčiau, kad ko tais labai nervingai trypčioja, bet kai užkalbino, dar juokingiau pasidarė – jis pasiteiravo, gal aš būsianti tokia miela ir pasakysianti  jam, kur persikėlė  restoranas “Molekulė (!?)“ , nes jo nebėra toj vietoj, kur jis turėtų būti. Na, man dingtelėjo mintis, kad jis turbūt taip juokauja ir bando mane užkalbinti skaldydamas kažkokius savo fizikinius  bajerius .  Bet man užteko pasakyti iš kur aš, ir reikalai pajudėjo. Kaip vėliau išsiaškinau, toks restoranas tikrai egzistavo. Beje,  norint Kroatijoj susipažint su kokiu jaunuoliu, tereikia pasakyt, kad esi užsienietė.  Nesuprantu kodėl, bet turbūt tai veikia.. Vienu žodžiu, teko valgyti kartu su juo. Tiesa, nepasirodė jis labai kalbus ir valgė trigubai lėčiau už mane. Bet pokalbis nebuvo toks jau nuobodus, juk visą laiką šnekėjau aš. O aš sau esu visai nebloga pašnekovė :) Tiesa, pavyko išpešti visai neblogos informacijos apie gerus klubus Rijekoje, taigi, sąlyginai gerai papietavau.  Tik vat su atsisveikinimu buvo kiek sunkiau…Jis niekaip nenorėjo manęs paleisti,  atrodė truputį kaip maniakas, todėl savo telefono numerį “kažkaip netyčia pamiršau“ ir susitarėm susitikti per vakarienę, į kurią taip ir nenuėjau (o jis turbūt rymojo ir laukė..).

O nenuėjau todėl, kad kažkaip po pietų priguliau ir pamigau truputį. Tada išleidau Giedrę pas jūrą ir dar truputį pamiegojau.  Bet supratau, kad nenoriu viena sėdėt namie, kai viskas miestas tūsinasi.  Ir kaip tik gavau draugo žinutę, kviečiančią prisijungti prie nuotykių paieškos. Taigi išvažiavau.

Pirmiausia nuėjom į naują ir jau mano pamėgtą barą “Grinch“. Primena neblogą skylę, bet atmosfrera – puiki (barmenė su baro savininku šoka valsą, aplinkui bėgioja lankytojų šunys ir t.t) Viskas puiku neskaitant to, kad nėra kuo kvėpuot – kaip žinia, įstatymas, draudžiantis rūkyti kavinėse kroatams galiojo 2 savaites..taigi dabar VISI VISUR  rūko. O tai man yra baisiai nepatinkantis dalykas.  Plepėjom ten, kol gavom pakvietimą prisijungti prie kitų “kažkokių“ draugų, nes pas kažkurį – PLOTAS! Pasijaučiau smagiai, lyg grįžus į ankstyvos jaunystės laikus ir mes išskubėjom.

Nukakom į butą Rijekos centre, o ten jau pamačiau pažįstamų veidų, kuo iš tikrųjų labai apsidžiaugiau. Na, paskui iš karto sekė susipažinimo su visais scena, kuri susideda iš klausimų ir komentarų: Kokia kalba šnekėsim? LIETUVA? O kas tave vertė pasirinti tokį dalyką? Spaudžiu ranką už drasą. Tai tipo, tau čia šalta? Tu gi iš LIETUVOS! + pajuokavimai apie mano vardą, ko išvengti čia neįmanoma, jei nori susirasti draugų. Dėl vardo: dauguma žmonių čia kalba itališkai, o iš šios kalbos išvertus, mano vardas reiškia “mirusi“. Na, tai jiems ir man pačiai yra gana šmaikštu.

O ten publikos buvo įvairiausios, bet svarbiausi – svečiai iš Kastavo (miestas, kuriame svečiavomės, kai buvo šventė). Nors iš tikrųjų, tai ne tiek patys svečiai visiems rūpėjo, o jų dovanos. Sakoma, kad pati geriausia Kroatijoje gaminama medica (rakija iš medaus) – būtent iš ten. O jei dar naminė – padėk, Dievuli. O  medicos svečiai turėjo pakankamai – visą butelį nuo “Kokakolos“.  Žiauriai smagiai pasėdėjom, paplepėjom, chebra išmoko lietuviškai, suorganizavo mums visokių smagybių, išvykų į nacionalinius parkus, suplanavo mūsų Kalėdas ir t.t :) Bet kai visos šnekos išsikvepia, tai yra ženklas, kad per ilgai užsisėdėjom. Taigi, išėjom baliavot toliau.

Pirmoji destinacija – “Palach“. Visų “normalių“ Rijekos žmonių susibūrimo vieta. Ten buvo dar labiau prirūkyta, nebuvo “Kažko Tokio“, muzika buvo prastoka ir išvis viskas greitai pasibaigė ten. Jie tiesiog paima ir įjungia šviesas, kaip kad mokykos diskotekoj.  Bet mes ne iš kelmo spirti ir neisim gi namo nepašokę. Tokioms užgaidoms visada yra viena vieta – laivas/klubas/baras ir t.t “Nina“. Publika nekokia, bet jei esi su savo draugais, tai koks gi skirtumas. Ten buvo apdovanojami prieš tai vykusio karaoke nugalėtojai. O tai man kątik suponavo mintį, kad kitą ketvirtadienį ten būsiu ir aš :)

Labai smagiai ten pasišokom ir visi vieningai nusprendėm, kad būtų pats laikas pavalgyti. Visi išėjo valgyti picos, tačiau manęs tas nesužavėjo ir aš prisiminiau praeito savaitgalio nuotykius, kai 5 ryto prie Nacionalinio Teatro valgėm karštus burekus su mėsa. Aš jų baisiai užsimaniau ir net sutikau ištvert dar pusę valandos nevalgius, kad tik galėčiau suvalgyti bureką. O juos parduoda nuo 5 ryto. Iš didelės kompanijos likom trise, bet su  maistu rankose. Laukti buvo verta. Aš turbūt dar nieko tokio skanaus nesu valgius :)

Visa chebra išėjo atgal į butą. Supratau, kad gal jau noriu miego, be to, buvo šešta valanda ryto, šalta ir kažkaip jau ne taip linksma.  Apsidžiaugiau, kad važiuoja autobusai ir patraukiau namo į šiltą lovą. Beje, spėkit, ar miegojo Zurbaitė, kai aš grįžau?? Ne-a.  Ji žiūrėjo South Park’ą.

Nieko keisto, kad šiandien atsikėliau 14.00. Pirma mintis – valgyti. Pirmas vaizdas valgykloj – JIS,  laukiantis manęs turbūt nuo praeito ryto (juk visitek kada nors ateisiu valgyt). Teko prašyti, kad Giedrė pabūtų mano priedanga.

P.S. Mykolai, tu nerealus. Beveik ašarą išspaudžiau, kai Giedre ištraukė tavo atsiųstas nuotraukas. :) Jūs šaunuoliai.

Šiandiena: naktis, Opatija ir jūra.

Pavakary išsiverčiau iš lovos, kiek apsitvarkiau ir iškeliavau kaip katinas. Mane kvietė jūra.

Sėdau į 6 autobusą, pavažiavau iki centro, užkrimtau mėgstamojo pizza cut už 6 Kn, nusipirkau bilietą į abi puses antrajai zonai už 22 Kn ir nutapnojau į stotelę laukti 32 autobuso, važiuojančio Lovrano kryptimi. Išlipau Opatijoje. Mes čia buvom su Morta – dar neprasidėjus mokslams atvažiavom čia pasidegint ir išsimaudyt jūroje, nes Rijekoj paplūdimių nėra (bent mums taip sakė). Nuotraukas ir trumpą aprašą įkelsiu vėliau, kaip ir pasakojimą apie Bitlus rokenrolo mieste bei dar šį bei tą.

Kaip žinia, pietuose labai greitai sutemsta, tad apie 19 val., kai išlipau Opatijos centre, jau buvo tamsu kaip nakčiausią naktį. Jūra jau ne šaukė, o klykte klykė, kad ateičiau pas ją, tad perėjau per gatvę ir ėmiau leistis stačių laiptukų labirintais. Kiek nusivyliau, kai pagaliau išvydau Adriją – ji buvo rami, bangavo ne ką daugiau nei Arino ežeras šiek tiek vėjuotą dieną. Visgi giliai įkvėpiau vėjų neblaškomo sūraus oro, kvepiančio jūros ežiukais, nužvelgiau horizonte mirgančius tūkstančius Rijekos žiburių ir prisėdau ant suoliuko šilčiau apsirengti. Įsiniurkiau į bliuzoną, užsisagsčiau paltuką ir kartu su šiluma ėmė plūsti ramybė. Nusprendžiau pasivaikščioti pakrante.

Opatija man rodėsi kaip milžiniška viduramžių tvirtovė,  grakščiai ir tuo pačiu kažkaip nerangiai užsiropštusi ant uolų, o jūros pakrantė – lyg apsauginė siena. Vienintelis skirtumas tarp tvirtovės ir Opatijos – siena čia buvo žemiau už pačią tvirtovę. Maždaug dviejų metrų pločio takas, vietomis grįstas baltais uolienų luitais, vietomis nulietas iš betono, vingiavo lyg norėdamas išsisukti tai nuo miesto, tai nuo jūros. Eidama negalėjau negalvoti, kad čia turėtų būti tikras įsimylėjėlių rojus: nuo tako kyla ir leidžiasi daugybės laiptukų, visur pilna mažų įlankėlių su suoliukais, arkų ir kitų jaukumų. Klausiausi, kaip caksi įstrigęs tarp valtelių vanduo, kaip jūroje pliuškenasi grublėtos uolienos ir vis uodžiau, uodžiau, uodžiau tą sunkų nuo drėgmės ir druskos orą. Pagalvojau, kad turbūt jūra traukia žmones dėl nenumaldomo troškimo būti kur nors kitur. Vieni prie jūros svajoja, kaip gera būtų ištrūkti, kiti – kaip norėtų sugrįžti. O jūra juk viena, nors ir daugeliais vardų vadinama; ji neša tuos norus ir svajones, jie susitinka kažkur gelmėse ar skrieja paviršiumi, sukeldami bangas. Juk iš tiesų palengvėja, patikėjus jūrai svajas – lyg išsiuntus laišką. Lieka vienintelis klausimas: kada jos pasieks adresatą.

Mintys nutrūko, kai, aptikau nuostabią įlankėlę, kurioje buvo… vaikų žaidimo aikštelė. Prie pat pat jūros.  Trumpam prisėdau ant akmens pasiklausyti vandens pliaukšėjimo ir paspoksoti į vienišą valtelę tamsoje. Besėdėdama pajutau nuostabų jausmą: nuo šalčio nutirpo nosies galiukas. Dievinu tą jausmą, kai visam kūnui šilta, o nosies galiukas tarsi cypsi: ei, kas jums pasidarė, nejau aš čia vienintelis sugebu išlikti objektyvus? Taip, nėra blogo oro, tik prastas apsirengimas, bet juk dar niekas nepasiuvo antnosių, tad nenuorama nosies galiukas galiausiai įtikino visą mano kūną, kad reikia susirasti šiltą prieglobstį. Dar nenorėjau atsisveikinti su jūra, tad nusprendžiau paieškoti ko nors pakrantėje. Tai pasirodė ne taip jau paprasta – aukštas mūras vis nesibaigė, laiptukai aukštyn dažniausiai vedė į gyvenamuosius namus, tad buvo užtverti varteliais, o kai galiausiai pamačiau šviesas ir aiškiai žmonių skrandžiais besirūpinančią įstaigą, už langų pamačiau baltom staltiesėm pasidabinusius stalelius, ant kurių blizgėjo lankytojų laukiančios taurės, o auksais apsikarsčiusiems į italus ir vokiečius panašiems klientams nugaras lankstė į pingvinus panašūs padavėjai. Mintis, kad už kavą reiktų sumokėti kokius 15 Lt, nunešė mane toliau nuo tų langų. Kiti langai dažniausiai buvo arba ten gyvenančių kroatų, arba tamsūs ir tušti, nes ne sezonas.

Beieškant jaukios kavinukės pakrantėje, mano žvilgsnį patraukė nendrės. Na, kitaip nesugalvojau pavadinti to reiškinio. Atrodo kaip nendrės, bet… jos kokių 3-4 metrų aukščio ir storio kaip įmitęs lazdynas. Prastovėjau pora minučių negalėdama atitraukti akių ir galvodama apie keistą gamtos didybę. Taip, žodis didybė čia labai tiko. Žinoma, ėjau toliau. Tiesą sakant, galvojau, kad galiausiai atsimušiu į kokius nors laiptukus ir pasirodys, kad sugebėjau išeiti kažkur už miesto. Rodėsi, kad takas veda į niekur, tik į tamsą. Visgi pačiu netikėčiausiu momentu iš už vingio išlindo turbūt pagrindinė miestelio prieplauka, pergrūsta kateriais ir kitokiais padarais, o už jos kvieste kvietė prisėsti jaukios šviesos. Pasirodė, kad mane pasitiko du restoranai ir kavinukė tarp jų. Restoranai manęs visiškai netraukė – vėl tie auksai ir pingvinai, užtat kavinukė “Kon-tiki“ pasirodė labai jauki. Štai ir sėdžiu dabar joje, mėgaujuosi kava ir šildausi stikliuku medicos.

Dėl savo/Į Jūsų sveikatą. Che, prie mano kojų susirangė milžiniškas labradoras :)

Vakarais linksminamės

Baigėm žiūrėti eilinį Bondeniados filmą. Su metais vis daugėja kraujo, Bondas žyla, moterys (matyt, dėl jo menkstančio potencialo)  vis labiau pačios ant kaklo kabinasi… Žodžiu, linksminamės.

Bet skurdu būtų vakarą taip ir baigti. Dar pažiūrėjom “Dar pažiūrėsim“. OMG. Kūrybinė grupė – genijų būrelis.  Bijojau, kad išsikvėps, kaip ir daugelis gerų dalykų, o jie dar tik pagreitį į gauną. Vos ne apsi…jom iš juoko.

O finalui – YouTube filmukai. Turbūt esat girdėję apie Giacomo Merlo ir jo dainą “Ryk, žuvėdra, ryk“? Jei ne… praradot nemažai vitamino C. Norime pasidalinti šio vakaro atradimu – dar pora šio nuostabaus lietuvių kalbą išmokusio dainininko perlų:

Dvi baisingai geros naujienos

Taiiiiiip! Kadangi esam dvi visiškai nukuokusios moterys, žiauriai užsimanėm rankdarbių! Tik va viena bėda, niekur nematėm jokių siūlų pardavinėjamų. Turėjau įsimetusi iš namų vašelį, pasvaigus užkrėčiau ir Mortukę, tad kurį laiką ieškojom, kur galima būtų nusipirkti siūlų. Ir pagaliau! Visagalio interneto dėka radom turbūt vienintelę Rijekoje esančią siūlų parduotuvę! Laimės pilnos kelnės :)

Dar geresnė naujiena: pagaliau turim Xicas! Tai tokios gudros kortelės, su kuriomis studentiškose valgyklose kava late kainuoja nebe 7 Kn, o 1.30 Kn!!! Kava tai dzin, bet tokios pat nuolaidos maistui, tai pagaliau nebereiks maitintis picomis ir pussausiais makaronais!

Hau, piliečiai! Mes einam pigiai vakarieniauti! :))

*** *** ***

Pavalgėm. Persivalgėm. Meniu (sriuba, salotos, kepsniukas su krūva bulvyčių fri ir kompotas) + kava = 5.70 Kn. Pigiau nei ligšiolinis pigiausias mūsų maistas – pizza cut už 6 Kn! Persisprogom! Jėėėėė!

Išvyka į Kastavą

Vakaro įžanga

Atleiskite tie, kurie laukėte mūsų nuotykių, už ilgoką pauzę – po patirto streso ir nemalonumų mums reikėjo keleto dienų ramybės, apmąstymų ir drybsojimo lovose, mėgaujantis pagaliau išsikovotu/nusipirktu internetu. Nelabai kur buvom, neką tematėm, tad ir pasakot nebuvo ką.

Šeštadienį mūsų letargas pagaliau baigėsi. Tiesa, man tikrai reikėjo prisiversti išsiropšti iš lovos. Padėjo tik suvokimas, kad Kroatijoje gulėti lovoj visą dieną – nuodėmė, o ir reikėjo nuvyti nostalgiškas mintis apie tai, kad visa mano skautiška šeima dabar smagiai stovyklauja netoli Aukštadvario ir kaip norėčiau būti su jais. Tad ilgai nesvarsčiusios su Mortuke išsiruošėm miestan, nusprendusios, kad už visą praeitą savaitę reiktų sau kaip nors atlyginti, o negalėjom sugalvoti nieko geresnio už jūros gėrybių salotas “Grinc&Guc’e“. Čia tos pačios nuodėmingai skanios ir sąlyginai pigios salotos (35 Kn).

Padavėjai mus jau gerai pažįsta, tad vis eidami pro mūsų staliuką pakalbindavo, kol galiausiai paklausė, kodėl mes tokį savaitgalį sėdim čia, mieste. Pasirodo, savaitgaliui visa Rijeka išsidangino į užmiestį – Kastav miestelyje vyko kažkokia šventė (tiesa, taip ir neišsiaiškinom kokia).  Paaiškėjo, kodėl visas miestas atrodė lyg išmiręs – beveik niekur nebuvo matyti žmonių, net kavinės pustuštės. Ėmėm klausinėti padavėjų, kaip mums ten nukakti. Patarė vykti su taksi. Šį variantą iškart atmetėm. Tuomet pasakė, kad iki ten turėtų važiuoti autobusas, gal net nemokamas, bet koks tiksliai, nežinojo. Jie kaip pamišę važinėja su taksi.

Neaiškumai, kaip nuvykti į puotą kiek atėmė ryžtą, bet mes buvom paragintos: “Ei, damos, jums reikia avantiūrų, kitaip nieko čia nepamatysit!“ Kas teisybė, tas ne melas, tad suplanavom, kaip eisim į autobusų stotį klausti tikslios informacijos, bet čia nuo gretimo staliuko pasigirdo: “Merginos, jūs į Kastavą? Puiku! Mes irgi! Galite važiuoti su mumis!“ Mus kvietė prisijungti visai smagi kompanija: trys vyrukai ir viena moteris. Turbūt labiausiai mus nudžiugino tai, kad tarp jų buvo viena moteris :) Nusprendusios, kad “saugu“, priėmėm kvietimą, ta proga mums dar ir alaus užsakė – kad jų laukti nebūtų nuobodu.

Čia, prieš tęsiant istoriją reikėtų paminėti tam tikrus kroatų bendravimo ypatumus. Kroatai labai daug laiko praleidžia kavinėse ir visada sąskaita apmoka vienas žmogus.  Kitą vakarą moka kitas ir t.t. Taigi, jei jus pakviečia prisijungti kroatų kompanija, greičiausiai jus ir pavaišins. Mes buvom priimtos kaip jų viešnios, tad vaišinomės. Pliusas: taupai pinigus. Minusas: gali tekti peržengti savo galimybes, jei nenori įžeisti jų vaišingumo.

Taigi. Gurkšnojant prie mūsų prisiplakė vienas gerai įkaušęs ir itin “galantiškai“ nusiteikęs vyriokas, kuriam Morta akivaizdžiai labai krito į akį. Kroatas, 33 m. gyvenantis italijoje, viso turintis kokių 40 metelių. Aha, daugiau nieko sakyti ir nebereikia. Vakaras su juo baigėsi taip, kad jis Mortai prieš nosį padėjo savo BMW raktelius ir prieš mūsų valią užsakė mums alaus, kurio taip ir neparagavom. Teko žvilgsniais kviestis į pagalbą padavėjus, nes dėmesys pasidarė pernelyg intensyvus, o galiausiai mūsų naujieji vakaro draugai nebeištvėrė ir palikę puspilnius bokalus išsitempė mus iš kavinės, nes matė, kad gerbėjas nepasitrauks.

Avantiūra

Drąsiai galime sakyti, kad leidomės į avantiūrą. Mat mūsų vakaro draugai ne tik pavakarieniaut buvo atėję į “Gric&Guc“, bet ir alučio pagurkšnoti. Tai, kaip staigiai jie pašoko nuo staliuko ir paragino “Greičiau, jau reikia važiuoti“, leido mums manyti, kad kažkas atvažiavo mūsų pasiimti, draugai ar taksi. Kur tau! Atėjom prie automobilio ir jie pradėjo svarstyti, kuris vairuos! Be to, mes buvom šešiese. Susižvalgėm, bet kelio atgal nebebuvo, tad įlipom ir… išvažiavom. Galvojau, kad apsi… iš baimės, kai ties kiekvienu posūkiu vairuotojas sakė “ups“, visas ekipažas stengėsi padėti vairuoti ir t.t. Kažkokiais būdais pravažiavę pro pora policijos ekipažų (galvojau, kad jei sustabdys, tai būsim deportuotos), atsidūrėm Kastave ir… vairuotojas atbuliniu stuktelėjo į kitą automobilį! Na juk negalėjo būti kitaip, tiesa? Džiaugėmės tuo, kad avarija buvo tik tokia – realiai niekas nenukentėjo, tik vairuotojo piniginė palengvėjo 500 Kn. Tai vakaro anaiptol nesugadino. Kolegos kroatai pakeiksnojo kito automobilio vairuotoją ir tempėsi mus kartu į šventės sūkurį.

Čia šiaip nuotrauka iš tam tikros teritorijos, kurią reikėtų traktuoti kaip diskoteką, tačiau skirtumo tarp to, ką matote čia ir ką mes matėme gatvėse – jokio. Visur vaikščiojom susikibę traukinuku. Šventimo pobūdis irgi įdomus: tikslas – apkeliauti kuo daugiau “punktų“, ten prasigrūdi iki baro, nuperki rinkinėlį savo kompanijai ir brauniesi atgal, tikėdamasis, kad minia tavo draugų nenunešė gerokai į šoną. Rrrr, egzotika. Mus čia atvežė turėdami vienintelį tikslą – mes turėjom paragauti medicos. Medica – kažkas panašaus į mūsų krupniką, tik alkoholio nesijaučia, nors turi 45 laipsnius (jau jaučiat pavojų, tiesa?). Taigi, mes ir paragavom. Kaip kokie tai asocialūs asmenys – tarpuvartėj, nes ten radom kiek mažesnę spūstį.

Drįstu teigti, kad čia mūsų vakaras ir mūsų naujųjų pažįstamų vaišingumas tik prasidėjo, nes, kaip jau sakiau, reikia eiti nuo “punkto“ prie “punkto“. O atsisakyti – nevalia. Juk jie mus čia atsivežė kaip viešnias!

Ir taip dar keliuose “punktuose“… Beje, viename jų mane nepaprastai sužavėjo medicos pateikimo būdas ir gėrimo tradicija. Gėrimas pateikiamas stikliukuose iš ledo. Tokiu atveju gėrimą reikia gerti greitai, kol stikliukas neištirpo, o pačią tarą gerai užsimojus mesti žemėn, kad ištykštų. Labai smagu :)

Jei pažaisite žaidimą “surask vieną skirtumą“, nuotraukoje galit pamatyti, kas nutinka, jei stikliukas tavęs laukia pernelyg ilgai. Vakarui bėgant galima buvo pasidžiaugti, kad mūsų vairuotojas teišgėrė tik pora stikliukų ir vieną alaus. Turint omeny, kad mes ten prabuvom iki neblogų paryčių, tai nebuvo pats blogiausias variantas.  O kai po ilgų įtikinėjimų ir nepavykusių atsisakinėjimų mūsų draugai kroatai pamatė, kad mums jau TIKRAI nė per kurį galą nebetelpa jų vaišingumas, nusivedė mus į tą teritoriją-diskoteką, kad mažumėle išsigaruotume. Čia galite pamatyti ir linksmutį mūsų vairuotoją :))

Aha, būtent šitas dėdė banginio ūsais :)

Dar būtų galima paminėti mano mažąjį nuotykį, palikusį man oi kokį įspūdį. Viską pasako pati nuotrauka:

Aha, o už poros metrų ir patys policininkai stovėjo. Įsivaizduojat, kad taip būtų galima padaryti Lietuvoje? Aš tai ne. Bet man buvo liepta atsipalaiduoti ir prisėsti pailsėti. Paklausus, o kaip visgi policininkai reaguos, man buvo atsakyta: “nežinau, bet šventė ir jiems yra šventė“.

Dar apie bendrą atmosfera galima būtų pasakyti tiek, kad nerealus jausmas, kai stovi suspaustas minioje, o visi aplinkui visa gerkle dainuoja kroatiškas dainas. Jie turi laaaabai gerų dainų ir visi jas žino. Turbūt lengviausia būtų įsivaizduoti Kaziuko mugę, kur visi geria alų, vyną arba krupniką ir visa gerkle dainuoja Mikutavičiaus, Mamontovo, Kernagio ir Anties dainas. Turbūt būtų kažkas panašaus.

Reziumė

Parsiradom paryčiais. Neįtikėtina, bet saugiai ir jau be jokių avarijų. Pristatė iki pat bendrabučio durų. Kadangi visiems buvo smagu susipažinti, kroatė paprašė mano telefono numerio, kad dar galėtume susitikti. Smagu, nes tai buvo pirmoji reali pažintis su vietiniais.

Kita diena buvo sunki. Kiekviena kūno ląstele jautėm kroatų vaišingumą, o didelio apetito – ne. Dar pamatėm, kokie purvini mūsų batai, drabužiai, rankinės, žodžiu viskas. Ištepliota purvu nuo trankymosi į sienas prieš savo valią ir lipnu nuo medicos.  Eilinį kartą supratau, kaip ne mano stilius yra masinės išgertuvės, kai aplinkui vemia ir sisioja ant sienų, o paskui voliojasi ant to paties grindinio šiltutėliai paaugliukai. Ir kad diskotekos su bumčiku, nuo kurio širdis kalatojasi irgi ne man. Bet, velniai rautų, smagu buvo! Taigi pamatėm, kaip kroatai “tūsinasi“!

O šįryt sulaukėm žinutės, kurioje buvo klausiama, ar mes tikrai norėtume pamėginti susirasti darbą Kroatijoje ir gavom numerį moters, ieškančios darbuotojų studentų. Kai sukaupsim ryžto, būtinai paskambinsim :)

Štai kaip mes DABAR gyvenam, jė.

Nuo ko pradėti? Jau tubūt skaitėt, kaip mums nesiseka, ar ne? Taigi vat. Galvojom , kad jei mums niekas negali padėti susitvarkyt interneto, tai pasikvietėm į savo mažą  kabariuką vietinį bendrabučio kompiuterastą. Aišku, per kančias ir per vargus, bet mes galvojom , kad su kroatiškais tempais jis ateis po kokių dviejų savaičių, nes prieš tai, kad jis ateitų, mes registratūroj turėjom užpildyti „tipo prašymą“. Aišku, buvom beviltiškai nusivylusios ir nusprendėm, kad gal geriau jau eisim gert kavos ir net Giedrės telefono numerį parašėm ant savo durų, jei jis nuspręstų ateiti anksčiau. Bet mums nespėjus net išeiti, pasirodė JIS – Palaimintasis… O tai buvo tas pats berniukas, kuris mus išjuokė dėl kabelių prie prakeiktosios registratūros. Bet pasirodė jis visai mielas ir mums pasakė daug įdomių dalykų – pvz. tai, kad mano internetas neveiks, nes “arba su su mano kompiuteriu kažkas blogai, arba su laidu, kuris yra giliai sienoje, ir ja reikėtų išgriauti norint tai pataisyti“… Aišku, mums nuo to pasidarė DAUG lengviau, bet pasidžiaugėm bent jau tuo, kad Giedrės siena veikia. Jėėėėėėė! Pasinaudoję Giedrės siena ir pabendravę su Lietuva, nuėjom  miegot, nes, kaip žinia, paskaita mums turėjo prasidėti 08.00. Ryto!…..

Atsėdėjom paskaitą ir žinojom, jog po paskaitos Giedrei būtinai reikia pasidaryti nuolatinį, kad galėtume laisvai važinėti autobusais namo. Taigi, nuėjom iki autobusų stoties….O TEN – milijardas žmonių, nes buvo pirmoji mėnesio diena, kai visiems reikia pasispildyti nuolatinius. Stovėjom ilgai… Stovėjom taip ilgai, kad aš nusprendžiau  palikti Giedrę eilėje, o pati nuėjau į turgų nusipirkti vynuogių ir nektarinų. Aišku, neišvengiau vogtų kvepalų siūlytojo, bet juo nesusigundžiau ir parskubėjau atgal pas kambariokę, kuri vis dar stovėjo toje pačioje eilės vietoje, kaip ir iš pradžių. Kai galiausiai atėjo jos eilė, mes supratom, kodėl ji buvo tokia ilga ir nejudanti – ten sėdėjusi tetulė dirbo TAIP lėtai, kad praradom bet kokią viltį ne tik dėl interneto, bet ir dėl autobusų. Bet kai ji suprato, kad mes ne vietinės ir ko mes norim, darbas dar labiau aplėtėjo.. Ji ilgai ir nuobodžiai kapstėsi tarp popierių, klausinėjo savo kolegių, ar Giedrei, kažkokiai merginai iš nežinomos šalies, tikrai duoti nuolatinį bilietą su nuolaida ir galiausiai, kai aš, neištvėrus įtampos ir tetulės pykčio, sulaukiau Giedrės lauke su nuolatiniu rankoj, man prašviesėjo diena. Panelei Zurbaitei, matyt, irgi…

Dienos eigoj mes sumąstėm milijoną interneto prisijungimo galimybių, (sienos griovimas irgi įskaičiuotas). Todėl aš nuvažiavau stotele toliau (Giedrę paleidus namo) iki prekybos centro, kad išsiaiškinčiau, ar mūsų teorijos teisingos. O pasirodė, kad taip – mums reikia „Switch‘o“ – prietaiso, kuris išsklaidytų interntetą iš vieno jungiklio (po ilgų klajonių „interneto link“, aš tikrai suprantu nemažai informatikų žargono). Tačiau prekybos centre tokio prietaiso žmogai neturėjo… Gerai tik tiek, kad pasitaikė normalus vyrukas, kuris suprato ir paaiškino (o žinant mano kroatų kalbos žiniais kompiuterių tematika, tai jis TIKRAI SUPRATO) kur tokį daiktą nusipirkti.

Taigi nusprendėm išvažiuoti į miestą jo paieškot, o jei nerastume, tai bent jau po miestą pasitrankyt.

Nuėjom tiesiai ton vieton, kur man patarė vyrukas iš prekybos centro ir ten susidūrėm su to daikto, kurio mums reikėjo, didelėm kainom. Bet nusprendusios, kad interneto mums verkiant reikia (tiesiogine to žodžio prasme), sumokėjom visą skaudžią kainą ir labai laimingos nuėjom į kavinę paminėti didžio įvykio. Gerai, kad kol ten sėdėjom, mus apšvietė kažkokia dieviška šviesa ir mes supratom, kad iki pilnos laimės arba iki pilno interneto buvimo mums trūksta dar vieno kabelio (!!!). O kabeliai ir apskritai technika mums jau tikrai atsibodo… Taigi, greitai išskubėjom to nelemto kabelio pirkti..

Visą kelią namo meldėmės, kad tai būtų paskutinis mūsų žygis dėl interneto, nes tikrai dar nei viena iš mūsų nesame tiek daug padarę, kad jis būtų.

Grįžę namo greitai sujungėm visus laidus ir BEPROTIŠKAI LAIMINGOS, kad jis YRA (jis yra, yra yra YRAAAA!!!) , puolėm su visais kalbėtis ir pasakoti savo nuotykius.

Tuo pačiu pasidžiaugėm, kad bent jau sienos nereikės griauti, tačiau vaizdas mūsų kambary gana negrįžtamai pasikeitė – po Giedrės stalu dabar gyvena milijonas laidų ir jie visi yra susipynę į vieną didelį mazgą. Manau, kad šiam naujam gyventojui reikės duoti vardą…

Šiuo metu mes abi esam pasinėrę į interneto džiungles ir labai aktyviai po jas naršom. Tiesa, tai ne visada atneša tiek džiaugsmo, kiek mes tikėjomės, tačiau vistiek miegot eisim laimingesnės nei anksčiau. Juk turim internetą!…